Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (Autoriaus įžanga)
„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių…“
Kalno pamokslas
AUTORIAUS ĮŽANGA
Kuomet tenka apie ką nors kalbėti arba rašyti, paprastai išskiriami pagrindiniai aptariamo objekto bruožai. Kalbėdamas apie posovietinę Lietuvą, aš tokiu išskirtiniu bruožu laikau jos teritorijoje gyvenančių žmonių visuotinį melą tiek patiems sau – tiek kitų šalių piliečiams. Žvelgiant iš šalies į šį keistą reiškinį susidaro įspūdis, kad nusimelavome iki tokio lygio, kad jau nebepajėgiame suvokti kas yra tikrovė, o kas yra pačių susikurtas melas. Todėl aš nusprendžiau pabandyti išsiaiškinti: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje tuomet – kuomet mes patys savęs neapgaudinėjame (arba nesileidžiame apgaudinėjami).
Nuo 1991 metų aš aktyviai dirbu įvairiose posovietinės Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijose. Aš specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos piliečių teisėtai įsigyto (ir nuosavybės teisėmis valdyto) nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynime. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba iškilmingai įsipareigojo laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nustatytų teisinių normų: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams…“. Šios Deklaracijos 1 straipsnyje yra nustatyta, kad: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“, o 17 straipsnyje, kad: „Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais“ ir „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“. Šiuo metu posovietinės Lietuvos „valdžia tutintieji“ , politikais save įvardijantys asmenys šių visuotinai priimtų Tarptautinės Teisės pagrindų posovietinės Lietuvos teisėje tiesiogiai netaiko (juos ignoruoja) – todėl kitiems šios melo šalies piliečiams jie lyg ir nieko nereiškia. Tačiau tikrovėje tai yra pasaulio civilizuotose šalyse visuotinai priimtos, (pagrindinės) kiekvieno žmogaus laisvę ir lygiateisiškumą užtikrinančios teisės normos. Jei žmogus neturi teisės į lygiateisiškumą prieš įstatymą arba negali laisvai naudotis savo darbu sukurtais (to) darbo vaisiais (ar paveldėti savo tėvų darbo vaisius bei už tuos darbo vaisius jų teisėtai įsigytą turtą) – tokį žmogų išvis negalima laikyti laisvu žmogumi. Kadangi posovietinėje Lietuvoje visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį realiai vyksta prievartinis iki 1940-06-15 piliečių teisėtai įsigyto nekilnojamojo turto perskirstymas – todėl mes visi turime išsiaiškinti: ar posovietinė Lietuva išvis yra savo piliečių teises ir laisves ginanti valstybė (teisinė demokratinė Respublika), ar ji yra tik grupės savivaliaujančių asmenų valdoma teritorija. Tiems šio straipsnio skaitytojams, kurie neturėjo laiko ir galimybių gilintis įvisuotinai pripažintą teisės normų pagrįstumą – šis mano teiginys gali pasirodyti keistas ir nesuprantamas. Todėl jiems paaiškinu, kad pasaulyje yra susisteminti ir praktiškai panaudojami valstybės sukūrimo sąlygas ir tikslus apibrėžiantys teisės pagrindai. Tuos teisės pagrindus susistemino 1632-1704 m. gyvenęs anglų teisininkas ir filosofas J. Locke. Jais ir šiandieną vadovaujamasi daugelio civilizuotų pasaulio šalių teisės sistemose: JAV, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir kt. Pagal J. Locke valstybė yra pačios liaudies sukurta ir tos liaudies kontroliuojama organizacinė struktūra tos liaudies gyvybei, laisvei , turtui ir kitiems interesams apginti. Ypač išskiriamas žmogaus teisėtai įsigyto turto apgynimas, nes (kaip jau minėjau) tai yra pagrindinis žmogaus laisvės požymis. Todėl dabartinių „valdžią turinčiųjų“ teiginiai apie kažkokią jų teisę reguliuoti mūsų visų gyvenimus (švelniai tariant) yra visiškai teisiškai nepagrįsti. Būdami išrinkti atstovauti liaudies interesus jie ir privalo atlikti šias savo tiesiogines pareigas. Šiuo metu jie valstybę paverčia savo dvaru, o tos valstybės piliečius (savo rinkėjus) – klusniais baudžiauninkais. Kad argumentuotai paneigti visas posovietinėje Lietuvoje esančias negeroves sukuriančius „valdžią turinčiųjų“ melus – aš ir nusprendžiau parašyti ir „Lietuvos Aide“ išspausdinti keletą savo straipsnių. Šie straipsniai yra mano intelektualinė nuosavybė, todėl juos perspausdinant ar cituojant prašau tai nurodyti.
Zenonas Jurgelevičius
