Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (I dalis)

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių…“
Kalno pamokslas

Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?

Kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo 1990-03-11 – tuo labiau aiškėja, kad posovietinė realybė iš esmės skiriasi nuo gražių to meto deklaracijų. Pagrindiniu to skirtumo indikatoriumi yra tai, kad posovietinės Lietuvos valstybė savo piliečiams neužtikrina žmogaus teisę naudotis jo paties įsigytu (arba paveldimu) nekilnojamuoju turtu. Pagal tai, ar ši teisė užtikrinama ar neužtikrinama – mes sprendžiame: ar teisinė valstybė realiai egzistuoja (atlieka savo tiesiogines funkcijas). Posovietinėje Lietuvoje šios žmogaus teisės yra ne tik kad neužtikrinamos, bet įstatymų leidėjai nuolat sąmoningai kuria ir įgyvendina vis naujus šių teisių paneigimą („žemės reformą“ ir tariamą „nuosavybės teisių atkūrimą“) reglamentuojančius „įstatymus“. Šių „teisės aktų teisinių normų“ įgyvendinimas yra apmokamas valstybės (t.y., mokesčių mokėtojų, tame tarpe ir tų, iš kurių neteisėtai atimamas nekilnojamasis turtas) – lėšomis. Minėti „teisės aktai“ savo teisine prasme atvirai prieštarauja imperatyvioms galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir LR pasirašytų bei ratifikuotų Tarptautinės teisės aktų teisinėms normoms.

1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba savo priimtame Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ iškilmingai įsipareigojo: „…Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams… garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“. Pagrindinio to meto žmogaus teises garantuojančio tarptautinės teisės dokumento: Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 1 straipsnyje yra nustatyta, kad: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“, o 17 straipsnyje, kad: „Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais“ ir „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“. Tuo būdu LR AT įsipareigojo vykdyti visose civilizuotose pasaulio šalyse visuotinai priimtas, kiekvieno žmogaus laisvę ir lygiateisiškumą užtikrinančias teisės normas. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad jei žmogus neturi teisės į lygiateisiškumą prieš įstatymą arba negali laisvai naudotis savo darbu sukurtais (to) darbo vaisiais (ar paveldėti savo tėvų darbo vaisius bei už tuos darbo vaisius jų teisėtai įsigytą turtą) – tokį žmogų išvis negalima laikyti laisvu žmogumi. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos teisines normas papildo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio „Nuosavybės apsauga“ teisinės nuostatos: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“. Lietuvos Respublika EŽT Konvencijos 1-ąjį Protokolą ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I-1117. Ratifikacinius raštus Europos Taryboje LR deponavo 1996 m. gegužės 27 dieną. Šioms teisinėms normoms beveik analogiškos yra 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame Lietuvos valstybės piliečių referendume priimtos LR Konstitucijos 23 straipsnio teisinės nuostatos: „Nuosavybė neliečiama“, „Nuosavybės teises saugo įstatymai“ ir „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.

Ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją Lietuvos Respublika pagal šios Konvencijos 1-ą straipsnį automatiškai garantavo, kad jos vidaus teisė atitinka šios Konvencijos teisines nuostatas ir įsipareigojo nepažeisti Konvencijoje ginamų materialinių teisių bei laisvių. Pagal LR Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį ir pagal Konvencijos ratifikavimo metu galiojusio 1991-05-21 LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 12 straipsnį Konvencija LR teritorijoje įgijo LR įstatymo galią. Tai, kad LR ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys turi LR įstatymo galią patvirtino LR Konstitucinis Teismas savo 1995-01-24 išvadoje. 1999 m. birželio 22 d. LR Seimo priimto „Tarptautinių sutarčių įstatymo” Nr. VIII-1248 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad: „Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos Tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos Tarptautinės sutarties nuostatos”. Tačiau LR pasirašius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją ir ratifikavus jos pasirašymo dokumentus – LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai LR teisinėje praktikoje nepradėjo taikyti šios Konvencijos teisines normas ir nenutraukė prieš LR teisėtus žemės savininkus vykdomą valdžios savivalę.

Jūs galite pastebėti, kad priimdama įstatymus ir juos praktiškai taikydama posovietinės LR valdžia nepažeidžia žmogaus teisių, nes veikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisinių normų ribose. Taip nėra, nes posovietinėje Lietuvoje iš teisėtų žemės savininkų apgaule ir prievarta atimamas nekilnojamasis turtas pusvelčiui perleidžiamas „valdžią turintiems” ir jų artimiesiems. Teisėtiems žemės savininkams už paimtą žemę jau 14 metų žadama „teisingai atlyginti“. Tačiau jeigu ruošiamasi „teisingai atlyginti“ – tai kam tuomet reikalingas prievartinis valstybės vardu vykdomas piliečių nuosavybės teisių į paveldimas žemės valdas perskirstymas? Kodėl tokiu atveju netaikomi visame civilizuotame pasaulyje analogiškoje situacijoje naudojami laisvos rinkos ekonomikos (pirkimo-pardavimo) santykiai? Vadinamoji žemės reforma posovietinėje Lietuvoje vykdoma pagal specialiuosius LR įstatymus, kuriuos LR Seimas naujai priėmė ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje. LR teisinėje praktikoje taikant minėtus specialiuosius įstatymus posovietinėje Lietuvoje nuolat grubiai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 29 straipsnyje, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 1 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Todėl posovietinę LR žemės reformą reglamentuojantys LR įstatymai negali būti prilyginti visų LR piliečių teises vienodai (pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisines normas) apribojantiems įstatymams.

Kaip žinome, nusikaltimo tyrimas pradedamas, kuomet kažkas kam nors padaro realią žalą. 15 metų trunkantis LR piliečių nekilnojamojo turto atiminėjimas – tiems piliečiams tikrai yra reali žala. Kriminalistikos „aušroje“ įvykus nusikaltimui būdavo klausiama: „kam tai naudinga?“ Dabar gerb. skaitytojams siūlau išsiaiškinti: kam naudingi posovietiniai piliečių nuosavybės teises į jų paveldimą nekilnojamąjį turtą perskirstantys įstatymai?
Posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinčiųjų“ vykdomas piliečių nekilnojamojo turto atėmimas „įteisinamas“ dviejų kartu vykdomų „įstatymų“ painiava. Vienas iš jų yra žemės reformos vykdymą reglamentuojantis įstatymas.

Išsiaiškinkime, ar posovietinės LR valdžios vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą išvis galima įvardinti “žemės reforma”? Į šį klausimą nesunkiai galima atsakyti šią (posovietinę) žemės reformą palyginus su Lietuvoje anksčiau vykdytomis žemės reformomis. Išsiaiškinkime: ar yra esminių skirtumų tarp šiuo metu LR vykdomos posovietinės žemės reformos ir prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų?

1) Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje vykdant žemės reformą (tuometinio žemės reformos įstatymo 5 paragrafe) buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma – 8 ha vienai šeimai: “kad žmonės nebūtų dirbtinai nusmukdyti žemiau skurdo ribos, kai neįmanoma pragyventi”.

2) 1940 m. “Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje” vykdant sovietinę žemės reformą (o ne „visuotinę nacionalizaciją“, kaip kad iki šiol meluojama „iš aukštų tribūnų“) – šios reformos vykdymą reglamentuojančiuose sovietiniuose įstatymuose taip pat buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma: “Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams“(citata iš 1940-07-22 d. “Liaudies Seimo Deklaracijos” teksto).

Posovietinė žemės reforma nuo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų skiriasi tuo, kad posovietinės žemės reformos vykdymą reglamentuojančiuose LR įstatymuose nenumatyta teisėtam žemės savininkui palikti minimalią žemės normą, kad šis galėtų iš savo darbo (nuosavame ūkyje) prasimaitinti pats ir pamaitinti savo vaikus. Penkiolika metų trunkančios posovietinės žemės reformos Lietuvoje vykdymo metu norintiems atgauti savąją žemę teisėtiems žemės savininkams taikoma prievarta: jeigu pilietis nesutinka savo žemę palikti žemės reformos vykdytojų disponavimui – tai žemė jam išvis „negrąžinama“. Ar penkiolika metų trunkantį teisėtų žemės savininkų ir jų vaikų marinimą badu (tokiu būdu prievartaujant, kad šie „savanoriškai“ atsisakytų savo žemės) galima įvardinti “žemės reforma” – spręskite Jūs patys…

Posovietinės žemės reformos šalininkai nurodo dar vieną posovietinės žemės reformos vykdymo priežastį – jie teigia, kad vykdant šią reformą yra vykdomas socialinis teisingumas. Kadangi (kaip šiame straipsnyje rasite išaiškinta) LR piliečių nuosavybės tesės į jų iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teisėmis valdytas žemės valdas niekuomet juridiškai pagrįstai nebuvo nutrūkę – tai nereikalingas ir „teisingumo vykdymas“ šioms juridiškai nenutrūkusioms nuosavybės teisėms atstatyti. Posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai išsigalvoja nesamą piliečių nuosavybės teisių nutrūkimą ir joms „atkurti“ taiko ne įprastinį – civilinės teisės normomis reglamentuojamą teisingumą – bet “socialinį teisingumą”. Šią teisingumo rūšį posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai supranta kaip žemės atėmimą iš teisėtų savininkų ir nuosavybės teisių į tą žemę įforminimą Lietuvos valstybės vardu naujam, žemės reformos vykdytojų parinktam “žemės savininkui”. Papildomai pabrėžiu: posovietinės žemės reformos vykdymo metu žemė praktiškai skiriama tik žemės reformos vykdytojų nuožiūra, jų pasirinktiems asmenims. Jokios LR piliečių lygybės prieš posovietinę žemės reformą reglamentuojančius LR “specialiuosius” įstatymus nėra. Ši “teisingumo” rūšis mūsų naiviai ir patikliai visuomenei pristatoma kaip neabejotinai pozityvi pažanga, atsirandanti ir pasireiškianti kaip posovietinės žemės reformos vykdymo pasekmė. Ar gali toks “socialinis teisingumas” mus nuvesti į visuotinį gerbūvį?

Išsiaiškinkime.
Suprantamiausiai “socialinio teisingumo” prasmę yra išaiškinęs austrų kilmės 1974 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Friedrich August von Hayek. Savo veikaluose jis argumentuotai išaiškina, kad socialinis teisingumas yra tik priemonė įsigyti tai – ko pats negali įsigyti nepažeisdamas formalaus (įprastinio) teisingumo. Asmens ar asmenų grupės vykdomas socialinio teisingumo siekimas – tai reikalavimas sau neuždirbtų (veltui gaunamų) gėrybių, t. y. – reikalavimas sau išskirtinių privilegijų. Tačiau šiame pasaulyje yra tik vienas būdas gėrybėms atsirasti – jas kažkas turi sukurti savo darbu. Toks reiškinys, kaip svetimo darbo vaisių pasisavinimas žmonijos istorijoje yra žinomas nuo seno – tačiau jis niekuomet nebuvo prilyginamas teisingumui ir visuomet buvo laikomas teisingumo priešingybe.

Iš savojo sovietinės praeities patyrimo žinome, kad dirbančios visuomenės dalies darbo vaisių nuasmeninimas ir perskirstymas priveda ne prie visuotinės gerovės, bet prie visuotinio skurdo. Posovietinis dirbančios visuomenės dalies darbo vaisių nuasmeninimas ir perskirstymas veda ten pat. Jeigu visa visuomenė nedirbs tai tokia visuomenė išmirs badu. Jeigu “socialiniu teisingumu” naudosis tik dalis visuomenės – tai ši visuomenės dalis išnaudos dirbančiuosius (parazituos dirbančiųjų sąskaita). Įvairiu laiku išleistuose „Dabartinės Lietuvių kalbos žodyno” leidimuose (išleistuose tiek sovietinės okupacijos laikotarpiu – tiek po sovietinės okupacijos) svetimo turto pasisavinimo veiksmas įvardijamas terminu ”vagystė”.

Todėl į “visuotinę gerovę” vedantis posovietinės žemės reformos vykdymo tikslas – “socialinis teisingumas” – viso labo yra tik grupės politizuotų sovietinių specialistų (nomenklatūros) bandymas veikiant sinchronizuotai bei pasikviečiant veikti kartu amoralius piliečius pasivogti svetimą žemę ir šios bei kitų panašių neteisėtų ekonominio poveikio priemonių taikymo prieš LR piliečius pagalba išsilaikyti valdžioje. Todėl posovietinėje “žemės reformoje” nereikia ieškoti jokių būsimų pozityvių pasekmių LR piliečių daugumai ir todėl posovietinėje Lietuvoje valdžios struktūrų vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą negalima įvardinti “žemės reforma”.

Kitą posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinčiųjų“ vykdomą piliečių nekilnojamojo turto atėmimą „įteisinantį“ „įstatymą“ jo kūrėjai pavadino piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu. Šis specialusis „įstatymas“ buvo priimtas vykdymui – vietoje visame pasaulyje nuosavybės teisių gynimui naudojamo Civilinio Kodekso. Kam ir kodėl tai buvo reikalinga, netrukus išsiaiškinsime.

1. LR įstatymai ir šių įstatymų daugkartiniai išaiškinimai LR Konstituciniame Teisme neduoda vienareikšmio atsakymo į klausimą: “ar Lietuvos Respublikos (LR) teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teise valdytas žemės valdas tikrai teisiškai nutrūkę ir reikalingos teisinio atkūrimo specialiu LR įstatymu?” Todėl šį klausimą aš išaiškinu papildomai:
Štai kaip Lietuvos piliečių nuosavybės teises į jų iki 1940 m. birželio 15 d. nuosavybės teise valdytas žemės valdas reglamentavo po 1990-03-11 (t.y. po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) priimti LR įstatymai:

Pirmuoju tokiu LR įstatymu yra 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) priimtas LR įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio LR įstatymo paskirtis nurodyta jo I-ojo skirsnio 1-ame straipsnyje: „Šis įstatymas reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, šio įstatymo priėmimo dieną esantis valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Šio įstatymo II skirsnyje, pavadintame „Nuosavybės teisės atstatymo sąlygos ir tvarka“, 4 straipsnyje nustatyta, kad: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims… nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma šią žemę grąžinant pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektus…“. Minėti „žemėtvarkos projektai” buvo sudaromi pagal posovietinės žemės reformos vykdymo tvarką reglamentuojantį, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimtą „Žemės reformos įstatymą“ Nr. I-1607. Abu šie LR įstatymai dešimtis kartų buvo keičiami, papildomi ir svarstomi LR Konstituciniame teisme iki tol, kol LR Seimas 1997 metais juos pakeitė naujos redakcijos įstatymais. 1991-06-18 LR įstatymą Nr. I-1454 pakeitė 1997 m. liepos 1 d. LR Seimo priimtas „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas” Nr.VIII-359, o 1991-07-25 LR įstatymą Nr. I-1607 pakeitė LR Seimo priimtas 1997-07-02 „Žemės reformos įstatymo pakeitimo Įstatymas“ Nr. VIII-370. Ir šie (naujieji) LR Įstatymai dešimtis kartų buvo keičiami ir papildomi LR Seime. Dalis tų įstatymų pakeitimų buvo svarstyti LR Konstituciniame Teisme, dėl jų atitikimo LR Konstitucijos teisinėms normoms. Be to dar būtina pastebėti tai, kad šie LR įstatymai vykdomi ne tiesiogiai – bet per poįstatyminius aktus – LR Vyriausybės nutarimus. Tai piliečiams ganėtinai apsunkina nuosavybės teisių „atkūrimą“ reglamentuojančių teisinių aktų suvokimą.

1991 m. birželio 18 d. LR AT priimto LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(ir vėlesnių analogiškų LR įstatymų) teisinę esmę LR Konstitucinis Teismas išaiškino 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamojoje dalyje. Tas Konstitucinio teismo išaiškinimas turėjo pašalinti visus žmonėms iškilusius neaiškumus (citatos pradžia):

„Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

Minėtų teisių realizavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atstatomos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(citatos pabaiga).

Kaip matome iš citatos teisinės prasmės – perskaičiuos išaiškinimą neaiškumų ne tik nesumažėja, bet net padidėja:

1) šiame išaiškinime kažkodėl teisei prilyginamas kažkieno nenoras teisėtam savininkui sugražinti jo nekilnojamąjį turtą: „…galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra…“ (straipsnio autoriaus pastaba: įstatymas tai priimtas dėl išlikusio turto sugrąžinimo! – tačiau kažkas to nenori ir to kažkieno pikta valia tampa įstatymo sudėtine dalimi);

2) paskirtas laikinam naudojimuisi (kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra … žinioje) turtas kažkodėl prilyginamas valstybės nuosavybei;
3) kažkieno noras: „…o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją…“ – vėl paverčiamas visiems privalomu įstatymu…

Visiškai neaišku, ką bendro su teise turi mano išskirti pavyzdžiai? Kas tie visagaliai – kurie šiais savo veiksmais tiesiogiai įtakojo posovietinės Lietuvos įstatymų turinį ir žmonių likimus? Todėl bandykime aiškintis toliau:

Iš 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamojoje dalyje pateikto išaiškinimo sužinome, kad 1990 m. birželio 18 d. LR įstatymas Nr. I-1454: “reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“ ir kad: “…sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis”. Tai reiškia, kad vykdant kažkieno valią (žr: “…sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai…) į patį – LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantį įstatymą – buvo įtvirtinta “teisinė” galimybė atskirų piliečių atžvilgiu šį įstatymą nevykdyti pagal jo tiesioginę paskirtį. T.y., „teisinė“ (nes įtvirtinta įstatyme) galimybė neatstatinėti LR piliečių nuosavybės teises visiems piliečiams vienodai. Akivaizdu, kad jeigu posovietinės Lietuvos piliečių nuosavybės teisės būtų buvę ginamos pagal visame civilizuotame pasaulyje šiam tikslui skirtas civilines teisės normas – tai niekas nebūtų galėjęs sukurti dabar esančią nekontroliuojamo svetimos žemės išgrobstymo situaciją. Tačiau kažkas to labai panorėjo – ir buvo priimti svetimo turto išgrobstymą leidžiantys įstatymai. Kad būtų galima „teisėtai“ įvykdyti svetimo nekilnojamojo turto išgrobstymą – LR įstatymų leidėjai tam tikslui pritaikė LR piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimui skirtą įstatymą. Šio „įstatymo“ turinys toks yra todėl, kad jeigu posovietinis piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą nutraukimas būtų pagrįstas vien sovietinės okupacijos laikotarpio dokumentais – tai anksčiau ar vėliau būtų išaiškėjusi apgaulė, nes sovietinės okupacijos laikotarpiu teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų žemės valdas teisiškai pagrįstai niekuomet nebuvo nutrauktos. Šiai apgaulei paaiškėjus – LR teisėti žemės savininkai pareikalautų atkurti teisingumą. Visų šių nemalonumų išvengiama, kai piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nutraukiamos nepriklausomos LR vardu ir ne atviru piliečių nekilnojamojo turto nacionalizavimu – bet vykdant tariamai teisiškai nutrūkusių piliečių nuosavybės teisių „atkūrimą“. Jums, gerbiami skaitytojai, tai atrodo painu? Tai reiškia, kad posovietiniai įstatymų leidėjai – „nuosavybės teisių atkūrinėtojai“ savo tikslą pasiekė ir Jus sėkmingai suklaidino.

Ar Lietuvos Respublikos teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į iki 1940 m. birželio 15 d. (sovietinės Lietuvos nepriklausomos valstybės okupacijos pradžios) nuosavybės teise valdytas žemės valdas yra teisiškai nutrūkę – išsamiai “išaiškino” LR Konstitucinis Teismas 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarime (citatos pradžia):

„Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Vadinasi, ir Liaudies Seimas, kuris buvo suformuotas pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, buvo panaudotas Konstitucijoje įtvirtintai ūkio sistemai sugriauti ir antikonstituciniu būdu Lietuvai primesti svetimos valstybės ekonominę sistemą. Vienas iš tokių Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“(citatos pabaiga).

Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė buvo suprantama, kaip „įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė, nepriklausomai nuo pašalinio asmens, turėti, naudoti ir rikiuoti turtą“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. vasario 14 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-173 nutartyje išaiškinta, kad šiandienine terminologija „rikiavimas“ atitinka disponavimo turtu teisę. Posovietinėje Lietuvoje (žr.: Civilinio Kodekso 4.37 straipsnio 1 d.) nuosavybės teisė suprantama kaip „…teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų Ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti“ – todėl 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo išaiškinimas mums taip ir neišaiškina kas yra juridinis ir faktinis žemės savininkas posovietinėje Lietuvoje. Pagal LR Konstitucinio Teismo išaiškinimą juridiniais nekilnojamojo turto savininkais lyg ir yra iki 1940 m. birželio 15 d. įvykusios nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos tą turtą nuosavybės teise valdę teisėti žemės savininkai, kadangi: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė”. Tačiau tuo pat metu LR Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad : „Todėl tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Šis dviprasmiškumas įrodo, kad posovietinėje Lietuvoje piliečių nekilnojamojo turto priklausomybės nuosavybės teise klausimas oficialiai ir vienareikšmiai LR vardu iki šio momento dar yra neišspręstas. Tai sukuria sąlygas tariamai „teisinei“ situacijai – kuomet piliečių nekilnojamojo turto savininku realiai yra tuo turtu faktiškai disponuojanti ir save valstybei prilyginanti posovietinės LR valdininkija.

Jūs galite man paprieštarauti, kad posovietinėje Lietuvoje žemės reforma nors ir lėtai, bet vis tiek vykdoma. Piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą palaipsniui atstatinėjamos. Žemė grąžinama teisėtiems jos savininkams ir teisingumas nors ir pavėluotai – bet vis tiek triumfuos. Aš teigiu, kad posovietinėje Lietuvoje prisidengiant žemės reformos vykdymu ir nuosavybės teisių atkūrimu valstybės mastu ir valstybės vardu vyksta ne žemės grąžinimas, bet žemės išgrobstymas. Teisėtiems savininkams „grąžinami” tik posovietinėje Lietuvoje „valdžią turintiems” nereikalingi žemės plotai. Išsiaiškinkime ir tai:

1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 str.: „Įstatymo paskirtis“ numatyta, kad: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

1997 m. liepos 1 d. „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” Nr. VIII-359 1 str.: „Įstatymo paskirtis ir sąvokos” 1 dalyje nustatyta, kad: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.“

Abu šie LR įstatymai savo pavadinimuose konstatuoja faktą, kad tam tikros žemės planetos paviršiaus vietos gali būti neišlikusios ir kad šiais įstatymais LR piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (žemę). Abiejų įstatymų 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ išaiškinama, kad LR piliečių nuosavybės teisės nutrūko dėl pagal TSRS (LTSR) įstatymus įvykdytos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo. Analogiški teiginiai yra daugkartiniuose LR Konstitucinio Teismo nutarimuose, priimtuose nagrinėjant 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 ir 1997-07-01 LR įstatymo Nr. VIII-359 (ar šių įstatymų pataisų) įvairių straipsnių atitikimą LR Konstitucijai. Todėl išsiaiškinkime ar Lietuvos piliečių iki 1940-06-15 nuosavybės teise valdytos žemės valdos pagal TSRS (LTSR) įstatymus tikrai buvo nacionalizuotos? Jeigu jos nebuvo nacionalizuotos, tai ar po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) priimtų LR įstatymų atgaline data taikoma nuostata, kad tas turtas buvo: „kitaip neteisėtai nusavintas“ – sovietinėje praeityje tikrai sukuria juridinį piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nutraukimo faktą? Tuo tikslu susipažinkime su sovietinės okupacijos periodo piliečių nuosavybės teisę į žemę reglamentuojančiais teisiniais aktais:

1940 m. liepos 22 d. okupacinis „Liaudies Seimas“ priėmė „Liaudies Seimo deklaraciją dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn“. Būsimas žemės valdų teisinis statusas nusakomas šiuose trijuose minėtos deklaracijos punktuose:

„Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“

1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaracijoje dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn” juridinis terminas „nacionalizacija” iš viso nepaminėtas.

Tuometinės 1940 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos (aukščiausio pagal savo juridinę galią teisinio akto) 9 straipsnis papildomai išaiškino 1940 m. liepos 22 d. deklaracijos nuostatas:

„Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui”.

Šios konstitucijos 10 str. nuostata papildomai išaiškino, kad: „Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui” yra tų piliečių asmeninė nuosavybė ir konstatavo, kad:

„Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas, į gyvenamąjį namą bei pagalbinį ūkį, į ūkio inventorių ir namų apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip piliečių asmens nuosavybės teisę – saugo įstatymas.” Šis Konstitucijos straipsnis yra papildomai išaiškintas. 1940 m. gruodžio 5 d. dienraščio „Tiesa” (Nr. 151) 9 puslapyje tuometinės Lietuvos TSR Konstitucijos svarbesnes nuostatas aiškino tuometinis sovietinis teisingumo liaudies komisaras Povilas Pakarklis:

„5. Nuosavybės klausimas LTSR Konstitucijoje:
Lietuvos TSR Konstitucijos 10-asis straipsnis sako, kad piliečių asmeninė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Tai griauna socializmo priešų tvirtinimus, kad tarybinėje santvarkoje nėra jokios nuosavybės.

Tarybinėje santvarkoje darbininko, valstiečio ar tarnautojo uždirbtų pinigų niekas neturi teisės pagrobti. Lygiai taip pat niekas neturi teisės savavališkai išmesti valstiečio iš jo valdomo ūkio ir jį sau užgrobti. Tarybinėje santvarkoje asmeninė nuosavybė neprieštarauja socialistinei nuosavybei, ji pilnai išplaukia iš jos: mat ji yra rezultatas darbininko ir valstiečio dalyvavimo socialistinėje gamyboje, ji yra jo darbo produktas”.

Susipažinus su šių dokumentų turiniu akivaizdu, kad 1940 metais visa Lietuvos žemė tikrai netapo valstybės (valstybę suprantant kaip savininką) nuosavybe. 1940 m. liepos 22 d. deklaracijoje liaudis ir valstybė sutapatinamos ir pabrėžiama, kad: „nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba“ ir paaiškinama kaip tie žmonės ją valdys. Toks liaudies ir valstybės sutapatinimas pilnai atitinka 1632-1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo John Locke susistemintus teisės pagrindus – kuriais ir šiandieną vadovaujamasi daugelio civilizuotų pasaulio šalių teisės sistemose. Pagal J. Locke liaudis kuria valstybę, kad apsaugotų savo nuosavybę. Tai reiškia, kad liaudies sukurtos valstybės teritorija susideda iš valstybę sukūrusios liaudies (kiekvieno asmens atskirai) nuosavybės teise valdomų žemės valdų. Išvadą, kad sovietinės 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaracijos kūrėjai vadovavosi J. Locke susistemintais teisės pagrindais, nepaneigiamai patvirtina šiame išaiškinime mano pacituoti tuometiniai oficialūs dokumentai.

Jeigu pagal 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaraciją visa žemė būtų tapusi valstybės nuosavybe – tai po šios deklaracijos priėmimo okupacinei valdžiai nebūtų reikėję sudarinėti valstybinį žemės fondą ir priiminėti 1940 m. rugpjūčio 5 d. LTSR Ministerių tarybos nutarimą pavadintą: „Ministerių tarybos nutarimas apie valstybinės žemės fondo sudarymą“. Tuomet būtų reikėję ne valstybinės žemės fondą sudarinėti – bet pagal kažkokius kriterijus skirstyti jau turimą „valstybinę” žemę – kaip kad yra daroma po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Tačiau 1940 m. buvo sudarinėjamas valstybinės žemės fondas. Kiekvieną konkrečią žemės valdą paimant į šį fondą buvo surašomas konkretus tos žemės valdos suvalstybinimo dokumentas. Valstybinio žemės fondo sudarymui reikalingos žemės plotai turėjo būti nustatyti valsčiaus žemės komisijose ir sąrašai išsiųsti apskrities žemės ūkio komisijai iki 1940 m. rugpjūčio 7 d. Į šiuos faktus posovietinės “žemės reformos” sumanytojai ir vykdytojai visiškai neatsižvelgia.

Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės. Jie valdė 3 364 970 ha (74,6 %) visos prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dirbamos žemės ir sovietinė okupacija juridiškai pagrįstai jų nuosavybės teisių į tą žemę nenutraukė. Istorinis faktas: nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha ploto žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1947 –1950 metais vykusios kolektyvizacijos.

Tarp iki 30 ha ploto žemės valdas valdžiusių žemės savininkų 18.1 procento valdė nuo 1 iki 5 ha ploto žemės valdas, 27,2 procento valdė nuo 5 iki 10 ha ploto žemės valdas, 32,6 procento valdė nuo 10 iki 20 ha ploto žemės valdas ir 12.1 procento valdė nuo 20 iki 30 ha ploto žemės valdas.

Ūkiai kurių savininkai valdė virš 30 ha ploto žemės valdas tesudarė 10 procentų. Šiuo metu to laikmečio mažažemių ūkininkų vaikai yra suaugę ir sukūrę savo šeimas – todėl teisėtų žemės paveldėtojų yra daugiau – nei buvo tos žemės savininkų iki 1940-06-15 sovietinės okupacijos. Todėl posovietinės Lietuvos valdžia šiuo metu žemę atiminėja iš mažažemių žemės savininkų – tai yra atima vienintelį mažažemių šeimų prasimaitinimo šaltinį .

Posovietinėje Lietuvoje vienu iš piliečio nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų įstatymiškai yra Lietuvos Valstybinio Archyvo išduodama pažyma apie iki 1940-06-15 (sovietinės okupacijos) piliečio nuosavybės teise valdytą žemės valdą. Net ir tuo atveju – kuomet piliečio iš valstybinio archyvo gautoje archyvinėje pažymoje yra įrašyta, kad: ”Į valstybinį žemės fondą žemė paimta nebuvo”- to piliečio žemės nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas pagal LR posovietinius specialiuosius įstatymus. Tai reiškia kad iki 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) oficialiai juridiškai nenutrūkusios piliečio nuosavybės teisės yra atvirai paminamos savivaliaujančios posovietinės LR valdininkijos.

Po 1940 m. birželio 15 d. 30 ha plotą viršijančios piliečių žemės valdų dalys 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo” deklaracijos vykdymo metu buvo paimtos į LTSR valstybinį žemės fondą. Piliečių nuosavybės teisės į šias – 30 ha plotą viršijančias žemės valdas juridiškai pagrįstai taip pat niekuomet nebuvo nutrauktos, kadangi: pagal 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaraciją“ vykdytas dalies LR piliečių žemės paėmimas į valstybinį žemės fondą yra neteisėtas – nes jis buvo vykdomas svetimos valstybės karinėms pajėgoms jėga užgrobus Lietuvos valstybės teritoriją, t.y. panaudojus prievartą.

Iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad LR įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, LR Konstitucinio Teismo nutarimai, visų lygių LR teismų sprendimai ir nutarimai ir visi kiti LR valdžios ir valdymo institucijų dokumentai yra atvirai melagingi tose savo dalyse – kuriose teigia, kad 1940 m. visa LR piliečių žemė buvo nacionalizuota ir ta žemės nacionalizacija teisiškai nutraukė visų LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą į nekilnojamąjį turtą (žemės valdas).

2. Išsiaiškinkime: gal Lietuvos piliečių nuosavybės teises į valdytas žemės valdas teisiškai nutraukė jų įstojimas į kolūkius? Nuo 1947 m. vykdant sovietinę Lietuvos kaimo kolektyvizaciją buvo kuriamos žemės ūkio artelės (būsimieji kolchozai). LR bibliotekose dar išlikę šių žemės ūkio artelių kūrimo originalūs įstatai. Juose pirmiausiai konstatuojamas piliečio stojimo į žemės ūkio artelę savanoriškumas. Tuose įstatuose nustatyta, kad „…žemė… patvirtinama artelei naudotis neribotam laikui, tai yra amžinai, ir negali būti nei perkama – parduodama, nei artelės išnuomojama“. Tos vėliau kolūkiais pervadintos žemės ūkio artelės (žemės ūkio kooperatyvai) po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 savaime iširo. Kadangi tų artelių užimamą žemę perparduoti ir perskirstyti neleido net sovietiniai tų artelių įstatai, tai artelėms (kolchozams) savaime iširus žemė privalėjo būti grąžinta teisėtiems savininkams. Tai reiškia, kad piliečių įstojimas į tas arteles (sovietinius kooperatyvus) niekuomet teisiškai pagrįstai nenutraukė LR teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į žemę.

3. Be įstatymiško – pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuojant įvykdyto žemės suvalstybinimo – 1991 m birželio 18 d. LR įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nurodytas ir kitas iki 1940-06-15 LR piliečiams nuosavybės teise priklaususios žemės suvalstybinimo būdas: „Kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą”. Išsiaiškinkime ar posovietinės Lietuvos teisės žinovai ir šį kartą neklysta:

Šis universalus, nuo 1940 m. birželio 15 d.(sovietinės okupacijos pradžios) iki 1990 m. kovo 11 d. (Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) laikotarpį apimantis, piliečių nekilnojamojo turto perėjimą valstybės nuosavybėn reglamentuojantis 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 teisinis apibrėžimas turi keletą esminių trūkumų:

1) Teisiniu požiūriu tai yra nieko konkretaus nereiškianti bendra (todėl ir beprasmė) frazė.

2) Ši frazė LR įstatymų leidėjų yra sugalvota jau sovietinei Lietuvos valstybės okupacijai pasibaigus, t.y. po 1990 m. kovo 11 d. Ji projektuojama į sovietinės okupacijos laikotarpį (prieš 1990 m. kovo 11 d.) ir toje praeityje tariamai sukuria situaciją, kurios pasekmės taikomos vykdant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymą Nr. I-1454 ir 1997 m. LR įstatymą Nr. VIII-359, t.y., iš LR piliečių prievarta atimant jų nekilnojamąjį turtą ir įstatymiškai nutraukiant iki 1940 m. birželio 15 d. piliečių įgytas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl tokia „teisinė” formuluotė gali būti vertinama tik kaip visiškas absurdas arba kaip nusikalstamos veikos sudėtinė dalis. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Atgalinis teisės akto galiojimas civilinėje teisėje negalimas, nes vieniems teisės subjektams pagerindamas padėtį – kitiems teisės subjektams jų teisinę padėtį neišvengiamai pablogina.

Kad LR teisėti žemės savininkai „buvusiais savininkais“ ir „pretendentais“ (į savo turtą) tapo tik po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo įrodo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimto įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinys: „…Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje.“ Tai įrodo, kad 1989 m. liepos 4 dieną tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas teisiškai nebuvo nutrūkę ir šis teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo juridinis faktas buvo oficialiai pripažintas bei ginamas tuometinės Lietuvos valstybės įstatymais.

1990-03-11 posovietinės LR teisės žinovų išsigalvotas teiginys, kad teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės buvo nutrauktos sovietinės okupacijos laikotarpyje: “kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą” jokio teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių teisinio nutraukimo praeityje nesukuria.

Posovietinės LR „valdžią turinčiųjų” išsigalvoti, jokiais dokumentais nepagrįsti, sovietmečiu tariamai įvykę teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių “nutrūkimai” yra tik siekiančių pasigrobti svetimą turtą piliečių vaizduotės sukurti miražai ir jų vykdomo organizuoto ekonominio nusikaltimo sudėtinė dalis.
Iš mano pateiktų įrodymų akivaizdu, kad iki 1940 m. birželio 15 d. LR piliečių įgytos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą sovietinės okupacijos laikotarpiu niekuomet teisiškai pagrįstai nebuvo nutrauktos, todėl jų nereikia atkurti jokiu specialiu LR įstatymu. Tai reiškia, kad “specialieji” LR įstatymai skirti ne teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimui – bet kažkokiam kitam tikslui. Tą tikslą mes šiame straipsnyje jau išsiaiškinome: tai neteisėtas asmenų nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymas ir to perskirstymo įteisinimas Lietuvos valstybės vardu.

Kas ir kada Lietuvoje įvykdė faktinį piliečių nuosavybės teisių į žemę nutraukimą.

Natūraliam nekilnojamojo turto grįžimui į teisėtų savininkų valdymą dirbtinę teisinę užkardą sukūrė LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Šis LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų priimtas, akivaizdžiai viršijantis jų iš tautos gautus įgaliojimus sprendimas, savo teisine esme yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu įvykdytas piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių nutraukimas.

Kadangi tuometinė LR AT tokiam, Tarptautinės Teisės pagrinduose įtvirtintą fundamentalią teisingumo sampratą paneigiančiam sprendimui priimti įgaliojimų iš savo Tautos neturėjo – tai LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata, kad: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų” yra negaliojanti ir nevykdytina nuo jos priėmimo momento.

Tikiuosi, kad perskaitę šį straipsnį gerbiami skaitytojai suprato, kad posovietinė realybė tikrovėje nėra tokia – kokią ją teigia esant „valdžią turintieji“.