Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)

Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje” mano pateikti faktai apie posovietinės Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams (ypač užsieniečiams) gali pasirodyti neįtikėtinais – nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui. Mano pateikiami faktai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House” skelbiamiems duomenims apie tai – kad LR turi piliečių išrinktą valdžią, žmogaus teises ginančią Konstituciją ir yra priskiriama prie žmogaus teises ir laisvės užtikrinančių laisvųjų šalių. Šioje vietoje būtina pastebėti, kad stalininės SSSR konstitucijos tekstas buvo pats humaniškiausias pasaulyje – tačiau tai visiškai nereiškė – kad praktiškai naudodamiesi tos konstitucijos deklaruojamomis teisėmis stalininių gulagų kaliniai galėjo apsiginti savo teises…

Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę
|

Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę

Posovietinės Lietuvos politikai kaip neabejotiną vakarietišką vertybę mums primeta taip vadinamą “nuomonių pliuralizmą”. Jie aiškina, kad šiuo dviejų žodžių junginys reiškia bendrą visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Anot politikų kiekvienas žmogus turi teisę turėti bet kokią savo nuomonę. Tai reiškia, kad melagio, vagies ar net žmogžudžio nuomonė yra lygiavertė su normalaus protaujančio žmogaus (homo sapiens) nuomone. Ta nuomonė – kuriai demokratiniuose rinkimuose pritaria rinkėjų dauguma – nulemia tolimesnį demokratinės visuomenės gyvenimą. Taip yra teoriškai. Praktiškai šioje vietoje nuomonių lygiavertiškumas baigiasi. Labai įdomu: kasdieniniame gyvenime tie rinkėjai vadovaujasi „nuomonių pliuralizmu” įvardijama nuomonių įvairove – o rinkimuose tos įvairovės atsisako ir savo ateitį renkasi iš jų asmenines nuomones neatitinkančių politikų pasiūlymų. Tai vadinama pačia geriausia – iš per visą žmonijos istoriją sugalvotų – demokratine valstybės valdymo forma. Išsiaiškinkime – kodėl taip yra? „Nuomonių pliuralizmu” įvardijamas dviejų žodžių junginys pozityvios prasmės atžvilgiu nieko konkretaus nereiškia. Tačiau tai visiškai nereiškia – kad ši sąvoka savyje neturi ir negatyvios prasmės. Negatyvi jos prasmė pasireiškia tuo – kad su „nuomonių pliuralizmo” pagalba iš žmonių sąmonių yra ištrinama pasaulio sandaros dėsnius atitinkanti vertybių vertinimo sistema. Todėl politikų vykdomas „nuomonių pliuralizmo” praktinis taikymas mūsų gyvenimuose visuomenei nieko pozityvaus neatneša.

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose
|

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose

Mąstymo procesą žmonės supranta kaip tiesioginį informacijos valdymą, keitimą ar kūrimą. Tačiau reali mastymo proceso tikrovė yra kitokia – mastydami žmonės jokių tiesioginių veiksmų su informacija nevykdo. Tikrovėje, kuomet žmogus mąsto – tas žmogus keičia savo smegenyse vykstančius procesus: neuronų elektrinių iškrovų dažnį, grupavimą ir formą – bei (keičia) savitarpio ryšius tarp vienos grupės neuronų ir ryšius tarp neuronų grupių – esančių įvairiose smegenų dalyse. Tokie dinaminiai neuronų grupių būsenos kitimai yra tik tų pokyčių priežastimi esančio išorinio objekto (informacijos apie tą objektą) kodas – o ne pati informacija apie objektą. Pavyzdžiui, žmogaus išgirsti žodžiai sukuria du pagrindinius nervinių ląstelių pokyčius. Pirmiausiai garsinės žodžių charakteristikos žmogaus smegenyse yra perdavinėjamos kaip pirminio akustinio kodo parametrus (bet ne prasmę) atitinkantys elektriniai impulsai. Veikiant tiems impulsams sukuriamas (smegenų) nervinių ląstelių aktyvumas – kodas – yra nukreipiamas į ilgalaikę atmintį – kurią (kiekvienas) žmogus yra sukaupęs kaip savo ilgalaikio patyrimo rezultatą. Naujas, ilgalaikei atminčiai perduotas kodas su ją sąveikauja dvejopai. Jis gali aktyvuoti ilgalaikę atmintį ir sukurti naują antrinį elektrinį prasminį kodą, kuris yra „tarsi smegenyse atgijęs žodis” ir gali tapti kitų, žymiai sudėtingesnių žmogaus psichikos procesų priežastimi.

Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo
|

Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo

Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu” vadinamo „sąmonės rūko” žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas” yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo” bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime – aš Jums nuoširdžiai pritarsiu. Man tai taip pat labai įdomu. Visiškai galimas atvejis, kad po šio „sąmonės rūko” atsisakymo mes susidursime su mažiausiai dviem netikėtomis problemomis. Pirmoji iš jų bus ta, kad paaiškės – jog mes visi iki šiol gyvenome „valdžią turinčiųjų” melu pagrįstos, tų „valdžią turinčiųjų” savivalės sąlygomis. Antroji bus dar liūdnesnė – nes mes suvoksime, jog be pašalinio diktato mes nesuvokiame kaip ir kodėl mums reikia gyventi. Gerbiamus oponentus prašau neskubėti piktintis ir aiškinti, kad: „Jūs puikiai žinote kaip reikia gyventi” – nes jei Jūs tai žinotumėte – tai tuomet pagal tas žinias (o ne pagal „valdžią turinčiųjų” diktatą) gyventumėte jau dabar… Nepamirškime, kad senųjų bendražmogiškųjų vertybių mes esame lyg ir atsisakę, jas perkeldami į lyg ir neegzistuojančias „idealizmo” ir „mistikos” sritis.

Žurnalistas Albertas Oniūnas nusižudyti nesiruošė
|

Žurnalistas Albertas Oniūnas nusižudyti nesiruošė

Šiandien vakare kilo mintis pasidomėti kuriame spaudos leidinyje dabar dirba žurnalistas Albertas Oniūnas. Aš su juo susipažinau 2002 m., ir jis susidomėjo mano turėta informacija apie Lietuvos įstatymų leidėjų įvykdytą „teisinės” bazės sukūrimą Lietuvos piliečių žemės valdų išgrobstymui bei konkrečiu, 136 ha ploto, šimto trisdešimt šešių milijonų litų vertės žemės valdų išgrobstymu Kauno rajone Ringaudų kaime. Tuomet mes buvome kelis kartus susitikę asmeniškai, aš jam įteikiau dokumentų kopijas, o neaiškumus aiškinomės telefonu ir e-paštu. Tačiau straipsnis numatytu laiku „Akistatoje” išspausdintas nebuvo. Ponas Oniūnas man neskambino ir aš nusprendžiau kad „Akistatos” redakcija tą straipsnį spausdinti atsisakė. Kadangi taip jau buvo buvę kituose laikraščiuose – nusprendžiau žmogui neįkyrėti ir taip pat jam neskambinau. Kad surasti mane dominančią informaciją – šįvakar į „Google” paiešką aš įvedžiau jo pavardę. Radau du laikraščių straipsnius ir praėjus kelioms valandoms po jų perskaitymo vis dar niekaip negaliu atsigauti. Tai straipsniai „Kauno dienoje”: Žurnalistas pasirinko savo herojų likimą ir „Vakarų Eksprese: Spėjama, kad nusižudė “Akistatos” žurnalistas. Juose aprašyta baisi šio žurnalisto mirtis – savižudybė nusinuodijant savo paties automobilio išmetamomis dujomis. Atsisveikinimo raštelio žurnalistas nepaliko. Velionis žurnalistas Albertas Oniūnas rašė apie korupciją Lietuvos teisėsaugoje ir rašė gerai.

Zenono Jurgelevičiaus susirašinėjimas
|

Zenono Jurgelevičiaus susirašinėjimas

Posovietinėje Lietuvoje valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai Tautai aiškina, kad sovietinės okupacijos laikotarpyje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų valdytas žemės valdas buvo teisiškai nutrauktos ir todėl posovietinėje Lietuvoje tos piliečių nuosavybės teisės atkuriamos specialiai tam tikslui priimtais įstatymais – kartu vykdant ir žemės reformą. Tokie LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų aiškinimai visiškai neatitinka realią tikrovę. Posovietiniai, nuosavybės teisių atkūrimui reglamentuoti skirti specialieji įstatymai savo teisine esme atvirai prieštarauja civilinės teisės normoms. Jie niekuomet nebuvo suderinti nei su galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinėmis normomis, nei su Lietuvoje galiojančiomis Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinėmis normomis (aukštesnės teisinės galios teisiniais aktais). Šie įstatymai yra pagrįsti neteisinga informacija apie tai, kad 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje įvykdė visuotinę žemės nacionalizaciją. Tikrovėje 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia pradėjo sovietinę žemės reformą. Iki sovietinės žemės reformos žemės savininkų nuosavybės teise valdytos iki 30 ha ploto žemės valdos – sovietinės žemės reformos vykdymo metu oficialiai buvo paliktos tų žemės valdų savininkų amžinam naudojimui. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės.

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (IV dalis)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (IV dalis)

Normalioje teisinėje valstybėje šiame straipsnyje pateiktos informacijos užtektų, kad neteisėtas veikas vykdę valstybės pareigūnai visam laikui atsistatydintų iš savo užimamų pareigų. Deja, mes gyvename posovietinėje Lietuvoje ir todėl mums dar ilgai teks aiškinti: kodėl posovietiniams pareigūnams yra privalu laikytis visuotinai priimtų moralės ir teisės normų reikalavimų – taip kaip jų privalu laikytis eiliniams piliečiams. Taip yra todėl, kad į H. Fordo klausimą: “kas kvartete dainuos tenoru?” – posovietinėje Lietuvoje atsakoma: „tas, kurį paskirs politikai“ (to asmens galėjimas dainuoti tenoru pas mus nebūtinas) . Kadangi posovietinėje Lietuvoje yra amžini politikai (jie taip pat yra ir „specialistai“ ir „elitas“ ir „aukštuomenė) – tai man įrodyti jų neatitikimą užsiimtoms pareigoms bus gana sudėtinga. Mane nudžiugino tai, kad šiame nelengvame darbe (man to neprašant) nusprendė padėti Kauno apskrities administracija. Todėl aš labai dėkoju Kauno apskrities administracijai už pagalbą aiškinantis: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje. Gerb. skaitytojus nedelsdamas supažindinu su (šio straipsnio pirmąsias dalis jau spausdinant „Lietuvos Aide“) minėtos administracijos mano motinai atsiustų dokumentų turiniu.

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (IV dalis, tęsinys)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (IV dalis, tęsinys)

Šioje (ketvirtojoje) straipsnio „Kas yra kas posovietinėje dalyje“ aš jau citavau 1996-11-12 d. Kauno apskrities valdytojo pavaduotojos Z. Kubilienės rašto Nr. 1255, adresuoto Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos viršininkui ir Kauno rajono mokesčių inspekcijai turinį: „Išnagrinėjus Noreikiškių agrarinės tarnybos 1996-10-29 raštą Nr. 112 ir atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei, prašome išvardintus piliečius apmokestinti ne kaip savavališkai užėmusius žemę ir mokančius trigubą mokesčio tarifą, bet normaliu žemės nuomos mokesčiu“ ir išaiškinau tokio sprendimo tiesiogines teisines pasekmes. Taip pat atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad LR Civilinis Kodeksas (1.137 str. 3 d.) nustato, jog piktnaudžiaujančių teise asmenų subjektinė teisė negali būti ginama. Pabrėžiau, kad 1996-11-12 d. Kauno apskrities administracijai oficialiai priskyrus Marijonos Jonaitienės ir Elzbietos Jurgelevičienės paveldimas žemės valdas „grąžinamai žemei“ ir joms pradėjus mokėti valstybei žemės mokesčius – nuo to momento tų žemės valdų savininkių nuosavybės teises gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos.

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (V dalis)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (V dalis)

Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje mes susipažinome su tokia faktine situacija, kuomet pagal savo užimamas tiesiogines pareigas valstybės pareigūnai privalo ginti teisingumą, tačiau (jie) jo negina – savivaliauja ir savo tiesioginių pareigų nevykdo. Jie ne tik kad neatlieka savo pareigų – bet ir sąmoningai klaidina LR piliečius posovietinės teisės labirintuose. Klaidina tuos žmones, kurių teises jie patys jau pažeidė – nevykdydami savo tiesioginių pareigų keliamų reikalavimų. Taip pat paaiškėjo, kad be tokių piliečių apgaudinėjimo ir klaidinimo faktų: kaip žinomai neteisintų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą dar pasitaiko atvejai – kuomet valstybės pareigūnai savo oficialiuose raštuose LR piliečius įpareigoja (tiems piliečiams nurodo) elgtis žinomai neprotingai. Tokių įpareigojimų elgtis žinomai neprotingai konkrečiais pavyzdžiais yra mano šio straipsnio IV dalyje pacituoti Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybų specialistu nurodymai konkretiems piliečiams, kad šie neteisėtus žemėtvarkininkų sprendimus apskųstų LR teismuose. Gerbiami skaitytojai, aš jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad patys žemėtvarkininkai visiškai nebijo – jog teismai juos gali nubausti už jų pačių įvykdytus teisės pažeidimus ar bent jau už tai, kad jie (žemėtvarkininkai) penkiolika metų iš valstybės ėmė atlyginimus neatliktą darbą (Konkretaus piliečio „nuosavybės teisių atkūrimo“ klausimas turėjo būti išsprendžiamas per tris mėnesius nuo dokumentų padavimo).

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (Autoriaus įžanga)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (Autoriaus įžanga)

Kuomet tenka apie ką nors kalbėti arba rašyti, paprastai išskiriami pagrindiniai aptariamo objekto bruožai. Kalbėdamas apie posovietinę Lietuvą, aš tokiu išskirtiniu bruožu laikau jos teritorijoje gyvenančių žmonių visuotinį melą tiek patiems sau – tiek kitų šalių piliečiams. Žvelgiant iš šalies į šį keistą reiškinį susidaro įspūdis, kad nusimelavome iki tokio lygio, kad jau nebepajėgiame suvokti kas yra tikrovė, o kas yra pačių susikurtas melas. Todėl aš nusprendžiau pabandyti išsiaiškinti: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje tuomet – kuomet mes patys savęs neapgaudinėjame (arba nesileidžiame apgaudinėjami). Nuo 1991 metų aš aktyviai dirbu įvairiose posovietinės Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijose. Aš specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos piliečių teisėtai įsigyto (ir nuosavybės teisėmis valdyto) nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynime. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba iškilmingai įsipareigojo laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nustatytų teisinių normų: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams…“.