Užsakomoji žurnalistika
Čia jau kiek įdomiau: ir visuomenei aktuali tema, ir ne tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Žadinti lietuvių tautinį sąmoningumą – štai tokiam tikslui siekti 1883-siais susibūrė Lietuvos inteligentija ir išleido pirmąjį laikraštį gimtąja kalba. Vėliau, sovietmečiu, žiniasklaida įgavo visai kitą funkciją – buvo priemonė propagandai skleisti. Šiandien 2009-ieji. Išgyvenome abu pasaulinius karus, tapome nepriklausomi, įžengėme į neišvengiamą globalizacijos erą. Ar daug kas pasikeitė? Lietuvoje verstis prostitucija yra griežtai draudžiama – baudžiami ir paslaugas teikiantys ir jas perkantys asmenys, tačiau rinkos prostitucija yra ne tik nedraudžiama, bet net ir skatinama. Ir sušlubavusi pasaulio ekonominė padėtis čia niekuo dėta – parduosime bet ką, jei tik bus pirkėjų. Taip sėkmingai mes parduodame „sklypus“ dienraščių plotuose. Gal tai nebūtų taip blogai, jei laukai būtų užsėti tuo, kas duoda vaisių, bet deja, šie plotai paliekami purvų drabstymuisi, gaidžių peštynėms ir visai likusiai agrokultūros faunos veiklai. Ir niekam ne paslaptis tų sklypų kainos – „Lietuvos ryto“ puslapis kainuoja 7000 Lt, „Respublikos“ – 5000 Lt, prestižiniai (pirmieji) puslapiai – dviguba kaina. Nežabojama prostitucija atvedė mus prie morališkai smukusios ir ypatingai geltonos žiniasklaidos. Štai čia globalizacija ir pakišo koją – įvyko popieriaus skaitmenizacija. Nebeliko norinčių mokėti už spaudą.