Visada vykdai kieno nors kito strategiją, kol neturi savosios

Pačioje XX amžiaus pabaigoje atsirado nemažai naujų sąvokų, susijusių su sparčia informacinių technologijų plėtra. Pasaulis keičiasi, reiškiniai, kurie atrodė amžini ir nepajudinami, praranda savo esmę, deformuojasi.

Vis dažniau realius karus lydi ar net pakeičia informaciniai karai, o viešųjų ryšių specialistai kartais laikomi vos ne visagaliais kasdienybės kūrėjais. Tokiomis aplinkybėmis ypač vertingas tampa specialisto, gebančio atskirti realius komunikacinių ir informacinių mokslų laimėjimus nuo gaubiančios juos mitologijos, požiūris. Vienas žymiausių tokio pobūdžio specialistų Rytų Europoje yra Kijeve gyvenantis keleto knygų apie informacinius karus ir viešųjų ryšių technologijas autorius prof. Georgijus Počepcovas. 2007 metų pabaigoje jis viešėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur specialaus žiemos paskaitų ciklo (VU TSPMI projektas) metu išdėstė dvi paskaitas apie informacinių karų teoriją ir praktiką.

Naujų mokslų poreikis

Kada ir kaip Jūs susidomėjote viešųjų ryšių ir informacinių karų technologijomis?

Iškart noriu pasakyti, kad dabar jau teikiu ne tiek daug dėmesio viešųjų ryšių technologijoms. Jos pradėjo mane nervinti, nors iš pat pradžių jų nagrinėjimui skyriau daug laiko. Mano susidomėjimas šia sritimi išaugo, kai pradėjau dėstyti Kijevo universiteto Žurnalistikos fakultete. Aš vienas pirmųjų skaičiau ten komunikacijų teorijos kursą. Tada pradėjau galvoti apie efektyvesnes technologijas – taip ir atradau viešųjų ryšių erdvę.

Informaciniais karais susidomėjau vėliau, kai pradėjau dirbti Tarptautinių santykių institute Kijeve – buvau Tarptautinės komunikacijos katedros vadovas. Negalėjau nesusidomėti šiuo fenomenu, ypač turint galvoje tai, kad visi šie nauji reiškiniai tuo pačiu metu atsirasdavo ir pasireikšdavo realiame gyvenime. Mano interesas augo kartu su realiu tų reiškinių augimu. Sakyčiau, kad mano susidomėjimas sutapo su tuometiniais akademiniais poreikiais.

Dar vienas niuansas – mano požiūris į komunikacinių ir informacinių mokslų klausimus visada buvo truputį kitoks negu kitų specialistų. Žurnalistikos fakultete man visi sakė, kad turiu „kitokias smegenis”. Priežastis to tikriausiai viena – Kijevo universitete baigiau Kibernetikos fakultetą ir tai dabar mane verčia žiūrėti į kai kuriuos akademinius klausimus kitaip, negu tai yra įpratę daryti humanitarinių ir komunikacinių mokslų atstovai.

Jūs dažnai minite naujas disciplinas, kurios, Jūsų manymu, lems ateities mokslo raidą. Kokios tai disciplinos?

Švietimas – tai tam tikra konstrukcija. Gyvenimas vystosi vienaip, o švietimas yra gana konservatyvi sistema, kuri ne tiek vystosi, kiek bando išlaikyti savo sustabarėjusią struktūrą. Kitaip sakant, jis bando išlaikyti seną mokslų konstrukciją. Čia mūsų švietimo trūkumas. Amerikiečiai, pavyzdžiui, moka labai greitai keisti savo švietimo sistemą. Pastebėjau, kad pas juos žaibiškai, pagal laiko poreikį ir naujas realijas, keičiasi specialybių pavadinimai. Pas mus, posovietinėje erdvėje, tiesą pasakius, ir visoje Europoje, tai yra labai sunkus ir neparankus procesas. Kitaip sakant, pats gyvenimas, jo realijos, mus aplenkia.

Šiandien dažniausiai neįmanoma kalbėti apie grynuosius mokslus. Viena mano knyga vadinasi „Informacinės politinės technologijos”. Šiuo atveju jau nėra galimybės atskirti informacines technologijas ir mokslus nuo politinių technologijų ir mokslų – visos šiuolaikinės rinkiminės kampanijos yra pagrįstos jų simbioze.

Be to, kaip pastebėjau, daugumai iš šių naujų mokslų apibūdinti tiktų „taikomųjų komunikacijų” apibrėžimas. Tai ir „taikomoji politologija”, ir „taikomieji viešieji ryšiai”. Kitaip sakant – visa tai, kas yra taikoma praktikoje, kas sankcionuojama paties gyvenimo ir tampa realybės dalimi. Deja, akademinės aplinkos kaip tik realybė dažniausiai ir nedomina.

Kaip tie naujieji mokslai atsiranda?

Apie naujuosius mokslus net buvau pradėjęs rašyti knygą, kurioje išskyriau apie 20–30 naujų socialinių mokslų.

Mano kriterijai buvo paprasti – mačiau, kad formuojasi atitinkama akademinė erdvė. Šie naujieji mokslai sulaukia susidomėjimo universitetuose, pasirodo straipsniai ir knygos.

Pavyzdžiui, plačiai nagrinėjami asimetriniai karai, asimetrinės operacijos. Amerikoje mokslininkai supranta, kad reikia būti pasiruošus. Tai ne tik akademinis interesas – jeigu tai veikia ir yra naudojama, reikia paruošti naujų terminų ir apibrėžimų visumą tam reiškiniui apibūdinti. Pavyzdžiui, elementarus dalykas – sprendimo priėmimas. Anglu kalba yra tūkstančiai knygų šia tema, o pas mus pasirodė tik pirmos publikacijos, keliančios sprendimo priėmimo valstybinėse struktūrose klausimus, politinių sprendimų priėmimo klausimus. Mes dar neruošiame žmonių, kurie būtų tinkamai parengti tokių sprendimų priėmimui. Kitaip sakant, mūsų švietimas gerokai atsilieka nuo realaus gyvenimo poreikių.

Dar viena šios problemos priežastis, mano manymu, ta, kad patys dėstytojai nėra šių naujų sričių specialistai. Jiems būna labai sunku persiorientuoti. Čia man vėl imponuoja amerikietiškas variantas, kur yra Mokslų akademijos ir universiteto sąsaja. Tiriamasis darbas lemia grantų atsiradimą. Stimuliuojama taikomųjų mokslų plėtra. Taikomasis mokslas – tai, mano manymu, tas mokslas, kurį galima lengvai patikrinti praktikoje. Mūsų akademinei tradicijai šito dar trūksta.

Informacinis karas ir TV terorizmas

Ar informaciniai karai yra taikomojo mokslo objektas?

Informaciniai karai egzistuoja tikrovėje. Nors norėčiau pabrėžti, kad kariškiai nevartoja šio termino – jie vadina tai „informacinėmis operacijomis”. „Informacinio karo” terminas išliko publicistikos ir iš dalies akademinėje srityse. Pavyzdžiui, aš savo studentams skaitau 40 valandų „Informacinio karo” kursą.

Apie informacinius karus yra surinkta ir paviešinta nemažai teorinės medžiagos, tačiau praktinis jų aspektas mažai išnagrinėtas. Aš sakyčiau, kad šiuo atveju vieną sritį bando valdyti trys labai skirtingos žmonių grupės. Tai – kompiuterinių technologijų specialistai, socialinių mokslų specialistai ir kariškiai. Šia problemą pastebėjau vienoje konferencijoje, skirtoje informaciniams karams. Tada supratau, kad esant tokiai padėčiai sukurti normalią technologiją yra labai sunku. Pavyzdžiui, kariškiai visada ir visur prisidengia statutu. Be statuto jie negali gyventi. Visos šios minėtos žmonių grupės tarpusavy nesutaria ir tikriausiai sutarti negali.

Tik reali praktika gali duoti rezultatų. Dauguma informaciniame kare naudojamų principų atrasta dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai, be kita ko, vyko ir dideli programiniai eksperimentai, kuriems niekas negailėjo pinigų. Pavyzdžiui, taip atsirado komunikacijos teorijos. Jų plėtrą stimuliavo Antrasis pasaulinis karas ir šaltasis karas. Būtent tuo metu rasti atsakymai į pačius paprasčiausius, bet labai svarbius klausimus. Vienas iš tokių klausimų – kiek reikia baimės, kad galima būtų kontroliuoti žmogų? Daug ar mažai? Į tokio pobūdžio klausimus yra konkretūs atsakymai. Pavyzdžiui, viena iš taisyklių – reikia, kad žmogus, veikiamas baimės, taip pat matytų ir išeitį. Jeigu nėra išeities – tai beprasmė baimė, ja negalima pasinaudoti. Yra labai daug panašių smulkių aksiomų, leidžiančių kontroliuoti žmogų.

Minėjote, kad dabar informacinių karų sritį bando kontroliuoti trys žmonių grupės, kurios tarpusavyje nesutaria. Kokia išeitis iš šios situacijos? Ar informacinių karų sritį turi perimti viena universaliai mąstančių žmonių grupė?

Tokios grupės ir tokių žmonių paprasčiausiai nėra. Minėtoje konferencijoje įsitikinau, kad tai visiškai skirtingi tipažai. Man atrodo, kad „informacinio karo” reiškinys savaime pasidalys į skirtingas dalis. Aš asmeniškai esu linkęs „informacines operacijas” atskirti nuo „įtakos operacijų”. Įtakos operacijos – tai humanitarinė informacinių karų dalis. Informacines operacijas reikia atiduoti kompiuterinių technologijų specialistams – tai būtų kompiuterinių virusų ir informacijos apsaugos grėsmių klausimas. Aš tarp šių dviejų sričių nematau sąsajos taškų.

Galimas ir kitoks pasiskirstymas – ataka prieš „žmogiškąsias sistemas” ir ataka prieš „technologines sistemas”. Tai du skirtingi atakų tipai – ir pagal technologinį procesą, ir pagal siekiamą rezultatą.

Jūs dažnai vartojate terminus „TV revoliucija”, „TV terorizmas”. Ką turite galvoje?

Terorizmas šiandien yra įmanomas tik žiniasklaidos dėka. Jeigu žiniasklaida plačiai jo neangažuotų, terorizmas, kaip mes jį suprantam šiandien, prarastų aktualumą, išnyktų. Šiuolaikinio terorizmo principas – padaryti įtaką ne tiems žmonėms, kuriuos teroristai susprogdino, o tiems, kurie pamatys tai per televizorių. Taip vien tik televizijos dėka terorizmas šiandien veikia labai didelę auditoriją. Terorizmas pasikeitė iš esmės. Mums atrodo, kad jie, teroristai, susprogdino pastatą, o iš tikrųjų jie „susprogdino” mūsų pasąmonę. Todėl ir terorizmas – jo mastas – nuolat kinta. Mūsų pasąmonė prisitaiko prie kraupių vaizdų, jai išjudinti reikia vis kraupesnių ir labiau šokiruojančių siužetų.

Terorizmas ir karas deformavosi. Šie reiškiniai bando užčiuopti mūsų silpnąsias vietas. Pavyzdžiui, „žaidžiama” pilietinių ir karinių niuansų susiliejimu. Kai palestiniečių berniukas sviedžia sprogmenį į izraeliečių tanką, mes palaikome berniuko pusę. Izraelio kariai yra apsaugoti šarvais, o berniukas – ne. Paprastų piliečių žūtis visada vertinama skaudžiau nei kareivių. Galiausiai kareivio tokia profesija – jis turi būti pasirengęs mirčiai.

„TV revoliucija” – tai visos vadinamosios „spalvotosios revoliucijos”. Televizija aktyvuoja piliečius, skatina juos imtis veiksmų. Taip, visuomenė tikrai yra sunerimusi, piliečiai išeina į gatves ir dalyvauja protesto akcijose, bet dalyvauja tik todėl, kad yra tinkamai aktyvuoti. Neaktyvuoti jie, esant šalyje tokiai pat politinei ir ekonominei būklei, patys niekada neišeitų į gatvę.

Stambiųjų projektų sūkuryje

Dar vienas terminas, kurį Jūs plačiai vartojate, – „stambieji projektai”. Kas tai yra?

Pasaulio istorijoje tokių projektų buvo nemažai. Kai kurie iš jų eina pabaigos link, kai kurie užgimsta, o kai kurie tęsiasi ne vieną šimtmetį. Tarp tokių „projektų” galima įvardyti sovietinį projektą, krikščionybės projektą ir kt. Tai tos temos, kurios mane domina šiandien. Tam bus skirta mano nauja knyga „Media: įvadas į masinės komunikacijos teoriją”, tiksliau, šios knygos antroji dalis „Media: socialinės realybės konstravimas”. Man net pačiam baisu skaityti tam tikrus dalykus, apie kuriuos aš ten rašau.

Stambieji projektai domina mane todėl, kad mes patys juose dalyvaujam. Juos reikia žinoti ir pažinti. Man patinka tokia frazė: „Visada vykdai kieno nors kito strategiją, kol neturi savosios.” Ją galima vartoti ir stambiųjų projektų atžvilgiu.

Ar galite pasakyti, kokia yra stambiųjų projektų tarpusavio sąveika? Pavyzdžiui, kiek galima pastebėti, sovietinis projektas, kalbant apie buvusią Sovietų Sąjungą, bandė išstumti krikščionybės projektą. Ar visada vienas stambusis projektas bando išstumti kitą?

Tiesą pasakius, neturiu atsakymo į šį klausimą, nes rimtai apie tai dar negalvojau. Man atrodo, kad visi stambieji projektai grindžiami kitų stambiųjų projektų išstūmimu. Krikščionybė išstūmė pagonybę, amerikietiškas konservatizmas išstumia liberalizmą ir pan. Bet neatmetu galimybės, kad tam tikrame taške jie gali ir sutapti.

Galima pastebėti, kad kai kurie stambieji projektai yra sąmoningai priešinami. Pavyzdžiui, visos pagrindinės religijos yra panašios, jos turi vieną pagrindą – monoteizmą. Tačiau šiandien krikščionybė ir islamas yra supriešinti. Aš manau, kad taip pat sėkmingai galima būtų įgyvendinti šių religijų suartinimo projektą.

Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios susidomėjau stambiaisiais projektais, yra ta, kad šie projektai realūs. Jie sudaro mūsų kasdienybę. Didelės žmonių masės, mums pastebint ar nepastebint, gali būti paveiktos tokio projekto. Mane stebina būtent poveikio masiškumas. Niekada anksčiau negalvojau, kad tai įmanoma, tačiau vis dažniau pastebiu, kad kai kurie reiškiniai įsitvirtina ne tik kokios vienos šalies visuomenėje, o paraleliai vyksta skirtingose valstybėse.

Žmogus, pasiklydęs informacijoje

Kaip Jūs vertinate internetą? Kokį vaidmenį jis ir visos kitos naujosios technologijos atlieka mūsų gyvenime?

Drįsčiau pasakyti, kad naujosios technologijos savo darbą padarė – knygos mirtis, kad ir kaip tai būtų keista, – įvykęs faktas. Vaikai nustojo skaityti. Iš dalies tai atsitinka todėl, kad dėl televizijos poveikio vaikas anksčiau sustabdo savo kognityvinį vystymąsi ir mes jo nespėjame sudominti knyga.

Internetas, man atrodo, savo vaidmens dar iki galo nesuvaidino, tačiau galima kalbėti apie akivaizdžias tendencijas. Internetas gerai paveikė rinkimų technologijas, čia jo vaidmuo didėja. Yra ir kitų aspektų. Pavyzdžiui, tokį reiškinį kaip „al-Qaeda” sukūrė internetas. Jis suteikė ryšiui globalumą. Be to, tai ryšys be kontrolės, pirmiausia – be valstybės kontrolės. Komunikacija yra nevaržoma. Kitaip sakant, pagrindinė tendencija – valstybės kontrolė silpsta, o informacijos perdavimo greitis spartėja.

Ar šiuolaikinis žmogus yra pajėgus atlaikyti tą informacijos krūvį, su kuriuo jis kasdien susiduria?

Aišku, kad ne. Tačiau mes dar sugebam blaiviai mąstyti, mes ginamės nuo to informacijos krūvio. Mums būdinga slėptis už stereotipų, sąmoningai įsisavinti tik dalį informacijos, o dalį praleisti pro ausis. Yra ir kitų strategijų. Mes užsidarome savyje, bet darom tai dirbtinai. Tai tikriausiai susiję su tuo, kad mes fiziškai nepajėgtume pakelti visos šios informacijos. Bet kartu mes ir keičiamės. Mums reikia vis daugiau dirgiklių – man jau nepatinka, jeigu filme yra tik viena žmogžudystė. Man tai jau neįdomus filmas – reikia mažiausiai penkių žmogžudysčių ir tada aš galbūt susidomėsiu.

Apskritai žmogus lieka toks pat, bet esama ir tam tikrų pokyčių. Mane nustebino vienas dalykas. Ne taip seniai skaičiau tapytojo Roberto Falko atsiminimus apie menotyrininką Aleksandrą Gabričevskį. Pavyzdžiui, vienos dienos įvykiai – Falkas piešia Gabričevskį, paskui jie muzikuoja, vėliau aptaria naują Thomo Manno vertimą ir t. t., ir t. t. Supratau, kad prieškario gyvenimas buvo intelektualesnis negu dabartinis. Vienintelis paaiškinimas, kurį radau, – tai, kad žmonės tyrinėdavo sudėtingesnius objektus. Skirtumas tarp tų laikų ir dabarties – kaip tarp Bacho muzikos ir popdainos. Mes – popdainos laikų žmonės. Mokslininkai šiandien sėdi ir, naudodami pačius moderniausius metodus, nagrinėja popmuzikos lygio objektus, o anuomet buvo nagrinėjama Bacho muzika. Šiandien dominuoja paviršutiniškos kultūros tipas, vyksta degradacija. Net neįsivaizduoju, kas bus toliau.

Tačiau didelės šalys apie šią problemą susimąsto – bandoma išlaikyti tam tikrą lygį. Pavyzdžiui, negalima suteikti kokybiško išsilavinimo visam 100 proc. studentų, tačiau tokį išsilavinimą reikia suteikti bent 10 proc., o tam būtina iš bendros masės išskirti geriausias aukštąsias mokyklas, motyvuoti gabiausius specialistus. Reikia tikėtis, kad iš tų 10 proc. puikiai išsilavinusių žmonių atsiras 2 proc., kurie ateityje suformuos valdantįjį elitą. Toks yra didžiųjų šalių, tarp jų ir JAV, mąstymas.

Nereikia pamiršti ir to, kad ateityje mūsų laukia dar sudėtingesni laikai. Greičiai didėja. Dabar per metus būna tiek įvykių, kiek anksčiau susikaupdavo per šimtą metų. Nesame tam pasiruošę. Todėl naujos mokslinės disciplinos, apie kurias nuolat kalbu per savo paskaitas – strateginiai tyrinėjimai, ateities analizė – šiandien yra labai svarbios. Reikia rengti specialistus strateginiams klausimams spręsti.

Ačiū už pokalbį.