Kas yra informacinis karas?

Informacinis karas – paplitęs, netgi madingas žodžių derinys. Apie šio karo grėsmę pastaruoju metu nuolatos kalbama. Tačiau retai užsimenama, kas tiksliai tai yra ir kuo iš tiesų gresia informacinio karo veiksmai valstybei, politikams ir net paprastiems žmonėms.

Dėl informacinio karo apibrėžimo nesutaria net šį reiškinį nagrinėjantys mokslininkai. Kai kurie iš jų yra linkę kalbėti apie informacinį karą kaip realių karinių veiksmų dalį, tik vykstantį virtualioje erdvėje ar tiesiog siekiantį paveikti informacines kitos konflikto pusės galimybes. Tai gali būti ir virusų ataka prieš priešo karinius kompiuterių tinklus ar net siekis sunaikinti komunikacinę priešininko infrastruktūrą (kitaip sakant, apsunkinti informacijos perdavimo galimybes, sukelti informacinį sąmyšį). Apie tai rašo Martinas Libickis monografijoje „Kas yra informacinis karas?“ (Libicki, Martin. What is information warfare?).

Tačiau kur kas dažniau yra kalbama apie kitokio pobūdžio informacinius karus, kuriuos sąlygiškai būtų galima vadinti  informaciniais karais taikos metu. Šiuo atveju viena šalis siekia padaryti poveikį kitai šaliai – jos vykdomai politikai, svarbių sprendimų priėmimui, visuomenės nuotaikoms ir t. t.,  panaudodama įvairius informacijos perdavimo kanalus (spaudą, televiziją, internetą). Informacinio karo taikos metu samprata yra glaudžiai susijusi su propaganda. Faktiškai tai yra kova  dėl „žmonių protų“ (Stein, George J. Information warfare).

Bet į klausimą, kiek realiai viena valstybė gali paveikti kitos valstybės politinį ir visuomeninį gyvenimą, panaudodama informacinio karo veiksmus, tikslaus atsakymo dar nėra. Atrodo, kad kartais informacinio karo veiksmų efektyvumas pervertinamas, bet, žinoma, negalima jo ir nuvertinti. Sakykim, rusiškos muzikos invazija Lietuvoje, priešingai, nei teigia daugelis žinomų informacinių tinklalapių komentarų autorių, vargu ar gali turėti didelės įtakos mūsų šalies politiniam gyvenimui ir „įtikinti“ mus išstoti iš ES ir NATO. Kitas klausimas, kad radijo stočių eteryje skambanti rusiška muzika paprastai yra gana prasta. Bet čia bendra estetinė mūsų laikų bėda, būdinga ir lietuviškajai estradai, visai nereiškianti, kad Rusija vykdo prieš Lietuvą informacinio karo veiksmus.

Tačiau drąsiai galima teigti, kad Rusija per gana trumpą laiką tobulai įvaldė įvairią informacinio karo taktiką bei techniką ir net yra sukūrusi dar vieną savotišką informacinio karo atmainą, apie kurią ir bus kalbama toliau.

Pilietinis informacinis karas

Kiek svarbu yra laimėti ne tik tikrą mūšį, bet ir informacinę dvikovą, Rusija sužinojo Pirmojo Čečėnijos karo metu. Galima drąsiai teigti, kad čečėnai tada sugebėjo užvaldyti informacinę erdvę. Numanu, kad abi pusės melavo apie aukų skaičių – rusai bandė sumažinti savo žuvusių karių skaičių ir pranešti apie didesnį nukautų čečėnų kovotojų skaičių. Bet čečėnai visada pateikdavo nepriklausomoms Rusijos žiniasklaidos priemonėms savo įvykių versiją. Be to, iš Čečėnijos transliuojami kraupūs vaizdai įrodė, kad visi oficialiosios Rusijos valdžios pranešimai apie neva sėkmingus karinius veiksmus prasilenkia su tiesa.

Pirmąjį Čečėnijos karą Rusija tikrai pralaimėjo (nors, žinoma, ir čečėnų negalima laikyti nugalėtojais). Tokią kovinių veiksmų baigtį lėmė ir sėkmingas Čečėnijos pasipriešinimas vangiam Rusijos propagandiniam karui.

Tačiau viskas pasikeitė, kai buvo pradėtas Antrasis Čečėnijos karas. Kremlius įvertino savo klaidas ir dabar veikė ryžtingiau. Pirmiausia nukentėjo nepriklausoma žiniasklaida. Tuo metu Rusijoje prasidėjo procesas, kuris sudarė prielaidas susiklostyti dabartinei situacijai, kai šalyje beveik nebeliko nepriklausomos žiniasklaidos, o informacinėje erdvėje dominuoja vienintelė – oficialioji nuomonė. Tokia situacija paskatino pilietinio informacinio karo  atsiradimą.

Šio termino – pilietinis informacinis karas – nepavyktų rasti  mokslinėje literatūroje, skirtoje nagrinėjamai problemai, tačiau, mano manymu, kaip tik jis tinka apibūdinti tai, kas šiandien vyksta Rusijoje. Oficialioji rusų propaganda stengiasi visais įmanomais būdais sudaryti tam tikrą „įvykių regimybę“, o tiksliau – kiekvieną įvykį pateikti taip, kaip jai yra naudingiau. Faktiškai valstybė vykdo informacinį karą prieš savo piliečius (o tiksliau, politiką, skirtą savo piliečiams paveikti).

Tokių veiksmų priežastį taip pat nesunku rasti. Pavyzdžiui, valstybės „priešų“ paiešką (kuria Rusija užsiima nuolatos, įrašydama į „pagrindinių priešų“ sąrašą tai lenkus, tai gruzinus, tai estus ar net amerikiečius) galima paaiškinti noru nukreipti šalies gyventojų dėmesį nuo vidaus problemų į išorę. Beje, taip yra lengviau ir visą kaltę dėl tų vidaus problemų suversti menamiems „priešams“.

Informacinis piliečių „apdorojimas“ turi ir kitą tikslą – užtikrinti bet kurių oficialiosios valdžios veiksmų palaikymą. Kai toks, galima sakyti, aklas palaikymas egzistuoja, valstybės valdytojams yra faktiškai „atrišamos rankos“ tiek vidaus, tiek ir užsienio politikos atžvilgiu.

Informacinio karo menas

Rusijos informacinio karo meno subtilybes teko patirti daugumai šios valstybės kaimynių. Pavyzdžiui, didelė informacinė kampanija buvo plėtojama, kai 2005 metais Lietuvoje sudužo pasiklydęs rusų naikintuvas Su-27. Pačioje Rusijoje įvykiai buvo vaizduojami taip, tarsi  Lietuva būtų neteisėtai sulaikiusi ir įkalinusi lėktuvo pilotą Valerijų Trojanovą. Rusijoje iškart prasidėjo protesto akcijos, per kurias reikalauta „nedelsiant išlaisvinti pilotą“, tokios pat pozicijos laikėsi ir Rusijos užsienio reikalų ministerija. O visą šį laiką V. Trojanovas „kalėjo“ prabangiame Vilniaus „Balaton“ viešbutyje…

Dar ryškesnį Rusijos spaudimą Lietuvai teko pajusti 2005 metų pavasarį, prezidentui Valdui Adamkui atsisakius važiuoti į Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio minėjimą, kuris su didele pompa buvo rengiamas Maskvoje. Rusija nepanoro girdėti jokių kalbų apie tai, kad  Lietuvai ši data reiškia ne tik pergalę prieš fašizmą, bet ir naujos okupacijos pradžia. Kremlius nematė reikalo kalbėti apie istorines subtilybes, o atsisakymą atvažiuoti į Pergalės dienos minėjimą įvertino kaip įžeidimą. Rusijos rūstybę tada pajuto visos trys Baltijos šalys. Maskvos kontroliuojama žiniasklaida ėmė kaltinti Lietuvą ir Estiją fašizmo propagavimu  ir kitomis išgalvotomis nuodėmėmis. Tokie kaltinimai skambėjo ne vieną mėnesį. Kartu kliuvo ir Latvijai, nors jos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga tais metais gegužės 9 dieną Maskvoje viešėjo.

Tačiau visą informacinio karo galią ir pavojų geriausiai rodo neseni įvykiai Estijoje, susiję su Bronzinio kario paminko perkėlimu iš Talino centro į karių kapines. Informacinė kampanija prieš Estija prasidėjo jau tada, kai apie galimą perkėlimą tik pradėta kalbėti. Ši kampanija vis didino savo pagreitį, kol virto tiesioginiu „purvo pylimo“ procesu. Sunku suminėti viską, kuo oficialiai, žiniasklaidai palaikant, Rusija kaltino Estiją: „bandymu perrašyti istoriją“ (tarp kitko, mėgstamiausias rusiškos propagandos užsiėmimas), tuo, kad Estijoje „garbinamas fašizmas“ ir kad Estija dabar esanti „fašistinė“ valstybė.

Vienas ryškiausių informacinio karo bruožų – manipuliavimas sąvokomis. Kartais net vienas žodis gali daug ką reikšti. Antai  kalbėdamos apie Bronzinio kario perkėlimą, Rusijos žiniasklaidos priemonės lyg netyčia (bet tikriausiai – sąmoningai ir tikslingai) vartojo veiksmažodį „sugriauti“ ar „sunaikinti“. Kitaip sakant, informacija buvo iškreipiama, suteikiant kitą akcentą ir atspalvį.

Iškart buvo pasitelktos ir virtualiosios Kremliaus jėgos. „Liaudies pasipiktinimas“ kaip iš gausybės rago pasipylė interneto komentaruose. Numanu, kad Rusijoje jau seniai egzistuoja specialios, susijusios su saugumo ir jėgos struktūromis viešųjų ryšių komandos, kurių nariai nuolatos „budi“ pačiuose populiariausiose forumuose ir prisidengdami anonimiškumu vykdo savo veiklą. Jų darbas – užpuldinėti liberaliai mąstančius vartotojus, kelti „informacinį triukšmą“, kurio sūkuryje paskęsta bet koks konstruktyvus polilogas,  taip pat –  propaguoti Kremliui palankias idėjas.

Be to, kai kurie Estijos valdžios tinklalapiai sulaukė ir kibernetinio puolimo: buvo siekiama nutraukti jų darbą, sunaikinti juose esančią informaciją. Nustatyta, kad šitie išpuoliai buvo vykdomi iš kompiuterių, esančių Rusijos teritorijoje.

Estija mano, kad Rusija turi atsiprašyti dėl įvykių Taline, kai protestai prieš Bronzinio kario perkėlimą virto masinėmis riaušėmis. Rusijos informacinė kampanija išprovokavo savotišką Estijos visuomenės skilimą. Dalis vietinių rusų, paveikti tikslingų informacinio karo veiksmų, stojo „ginti“ Bronzinį karį. Visas „gynimo“ procesas galiausiai virto riaušėmis, o tai diskreditavo pačią gynimo idėją.

Apibendrinimas

Informacinis karas vis labiau iš abstrakčios idėjos virsta mūsų dienų realybe. Įvykiai Estijoje akivaizdžiai rodo, kad tokio karo padariniai gali būti visai rimti.

Tikėtina, kad naujųjų technologijų plėtra sudarys galimybes tobulėti kibernetinio informacinio karo atmainai, kai bandoma sunaikinti vertingą priešo informaciją, sutrikdyti jo informacinių tinklų veiklą. Tokie karo veiksmai gali būti fiksuojami techninėmis priemonėmis.

Kur kas pavojingesnė yra kita informacinio karo atmaina, kai kovojama dėl „žmogaus proto“, o tiksliau – žmogaus protui siekiama padaryti įtaką. Tokie veiksmai dažniausiai negali būti objektyviai fiksuojami, juos galima tik numanyti.

Views All Time
Views All Time
1550
Views Today
Views Today
1
0 0