Filosofas G.Mažeikis: „Propaganda išgyvena savo atgimimą“

Nuo Lietuvos tapatybės paieškų – prie simbolinio mąstymo ir propagandos. Tokį šuolį atlieka lrytas.lt paskaitų rengėjai ir siūlo pasiklausyti Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo, filosofo Gintauto Mažeikio paskaitos.

„Propagandos terminas, pati institucija ir mokslas apie propagandą patiria savo Renesansą“, – tvirtina jis ir ketina parodyti, kaip pasinaudojant simbolinio mąstymo formomis yra tikslingai jomis manipuliuojama.

Lrytas.lt ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamų viešų paskaito ciklo septintoji paskaita „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ vyks Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (Gedimino g. 44, 202 auditorija) lapkričio 11 d., antradienį, 16 val.  „Simbolinis mąstymas yra natūralus žmogaus mąstymo būdas, nes žmogus pirmiausia žymi savo patirtį įvairiausiais ženklais ir su tų ženklų pagalba bando suprasti pasaulį. Tačiau šie ženklai gali būti išdėlioti, susieti vieni su kitais įvairiomis tvarkomis. Todėl kalbama apie skirtingas simbolinio mąstymo formas“, – aiškina filosofas G.Mažeikis. 

lrytas.lt skaitytojams prieš paskaitą siūlome interviu su G.Mažeikiu apie propagandą ir simbolinį mąstymą.

– Kas yra propaganda, bent jau primityviai, galima suprasti. O kas yra simbolinis mąstymas, kuris, kaip rašote viename straipsnyje, dabar tiesiog klesti?

– Simbolinis mąstymas yra nuoroda į simbolinio mąstymo formas. O simbolinio mąstymo formos tai pirmiausia mitinis, maginis, ideologinis, meninis, mokslinis, religinis mąstymo būdas. Tai yra tam tikros samprotavimo taisyklės arba tam tikri sprendimo būdai ir atitinkamos vertybės. Visi žmonės turi šias minėtas vienaip ar kitaip išpuoselėtas mąstymo formas.

Propaganda siekia jas tikslingai veikti, o kadangi dauguma žmonių labiausiai remiasi mitine, religine ir ideologine mąstymo formomis, atitinkamai daugiausia manipuliacijų vyksta su šiomis vertybėmis ir idėjomis.

– Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?

– Ideologinis mąstymo būdas iš esmės yra labai artimas ir dažnai sutampa su mitiniu ir religiniu. Pavyzdžiui, ideologinis ir mitinis mąstymas yra šiuolaikinis įsivaizdavimas arba vaizduotė, kaip turėtų atrodyti mūsų valstybė arba kokie turėtų būti patys svarbiausi santykiai.

Tarkime, Rusijoje yra kuriamas įvaizdis, kad Latvijoje ir Estijoje yra nuolat pažeidžiamos rusų teisės. Niekas tų dalykų dažniausiai neargumentuoja jokiais statistiniais, sociologiniais duomenimis arba socialiniais projektais. Tai yra tiesiog vaizdinys ir vienas kitas atvejis, kuris tarytum patvirtina šitą teiginį.

Tai yra klasikinė ideologizuota mitinė mąstymo forma.

– O Lietuvoje koks galėtų būti analogas?

– Lietuvoje analogas gali būti, pavyzdžiui, politiniai valstybės mitai. Pastaruoju metu yra kalbama apie Lietuvos tarptautinę lyderystę, sprendžiant Ukrainos, Gruzijos ar šios Rytų Europos problemas ir pozicionavimas šioje teritorijoje. Tokiu atveju vėl iškyla arba LDK, arba Dviejų Respublikų (sąjungos su Lenkija) mitiniai vaizdai, kaip argumentas, kaip prielaida, kodėl mes turėtume būti šioje teritorijoje lyderiais.

– Esate išleidęs knygą apie Renesanso simbolinį mąstymą. Ar galima kalbėti apie Renesanso ir šiuolaikinio žmogaus mąstymo panašumą?

– Žinoma, kad galima. Pavyzdžiui, vienu tokiu atveju: Renesansas yra žmonių lyderių kulto pradžia. Šita politinių lyderių paieška ir šiandien yra viena iš masių visuomenės tikslų. Ir šiandien ieškoma ir bandoma įgyvendinti vadinamąjį „gelbėtojo“ mitą. Atitinkamai yra konstruojamos lyderystės formos. 

Bet iš esmės, žinoma, Renesanso ir dabartinės Lietuvos visuomenės yra labai skirtingos, todėl tiesiogiai perkėlinėti pavyzdžių vargu ar galima. Nors N.Machiavellio kūriniai ir šiandien Lietuvai aktualūs.

– Tai ar simbolinis mąstymas yra įgimtas žmogui, ar jis išnyksta ir atsiranda, priklausomai nuo epochų?

– Simbolinis mąstymas yra natūralus žmogaus mąstymo būdas, nes žmogus pirmiausia žymi savo patirtį įvairiausiais ženklais ir su tų ženklų pagalba bando suprasti pasaulį. Tačiau šie ženklai gali būti išdėlioti, susieti vieni su kitais įvairiomis tvarkomis. Todėl kalbama apie skirtingas simbolinio mąstymo formas.

Atitinkamai tada kalbama apie manipuliacijas, kurios yra tikslingai, kaip jau minėjau, orientuotos vienų arba kitų simbolinio mąstymo formų atžvilgiu.

Šitos simbolinio mąstymo formos gali būti skirstomos istoriniu požiūriu, bet taip pat gali būti skirstomos pagal savo formą ir priklausomai nuo tų technologijų, kuriomis jas bandoma veikti.

– Taigi propaganda yra gebėjimas pasinaudoti tuo simboliniu mąstymu.

– Taip, propaganda yra tikslingas institucinis įtikinėjimas, siekiant manipuliuoti, mobilizuoti žmones.

– Šiais laikais mes dažniau girdime ne apie propagandą, o viešuosius ryšius. Jūsų požiūriu, ar tai yra tas pats?

– Yra labai daug įvairių teorijų. Vieni tuos dalykus bando susieti, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose arba Rusijoje, o Lietuvoje arba Europoje gal dažniau bandoma atskirti.

Vis dėlto terminas „propaganda“ dažniausiai yra vartojamas, kalbant apie politiką, tarpvalstybinius santykius, tarpvalstybinę, ideologinę įtaigą, o terminas „viešieji ryšiai“ arba „ryšiai su visuomene“ dažniau taikomas, kai kalbama apie konkrečias institucijas, valstybines ar privačias įmones, jų pozicionavimą rinkoje. 

– Ar galima teigti, kad propaganda yra politinio gyvenimo reiškinys? Ar vis dėlto ji aptinkama ir kitose srityse?

– „Propagandos“ terminas instituciškai reikšmingu požiūriu buvo pradėtas vartoti Katalikų bažnyčios apie 1622 metus. Pats žodis „propaganda“ kilęs iš „propagare“, t.y. platinti. Buvo platinamos pirmiausia Naujojo Testamento, Kristaus žinia pagoniškame pasaulyje. Tas platinimas buvo vadinamas propaganda.

„Propagandos“ terminas šiandien dažniau suprantamas prioratyviai, t.y. menkinamąja prasme. Nors suintensyvėjus informaciniams karams, o informaciniai karai yra propagandos sinonimas, pats terminas, pati institucija ir pats mokslas apie propagandą išgyvena savo atgimimą. Jeigu dar prieš dešimt metų apie propagandą buvo kalbama daugiau istoriniu požiūriu, kaip Šaltojo karo reliktą, šiandien praktiškai visų šalių politikos analitikai, sociologai, filosofai kalba apie propagandos reiškinio atgimimą. 

– Kokie tie informaciniai karai, kurie, kaip sakote, šiuo metu suintensyvėję?

– Pirmiausia terminas „propaganda“ vartojamas, kai kalbama apie tarptautinius konfliktus. Naomas Chomsky niekad šito termino nebuvo atsisakęs ir jis visada nurodo, pavyzdžiui, apie JAV propagandos įtaką, kuriant demokratinę visuomenę Irake. Arba, pavyzdžiui, tyrinėtojai kalba apie „Amerikos balso“ propagandos įtaką, sukuriant šiuolaikinę Austrijos valstybę po 1945–1955 metų koalicijos valdymo. 

Propagandos terminas plačiai vartojamas, kai kalbama apie Rusijos ir Gruzijos ne tik tiesioginį karinį konfliktą, bet ir informacinį karą, kuris tęsiasi iki šiol, pateikiant skirtingus duomenis arba juos skirtingai interpretuojant.

– Kitaip tariant, tai yra bandymas melą įtvirtinti kaip tikrovę?

– Ne visada taip, nes yra skiriama baltoji, pilkoji ir juodoji propaganda. Jeigu šaliai yra patogu pateikti tikslius duomenis ir pateikti tikrus faktus, kurie paremtų jos ideologinius teiginius, ta pusė nemeluoja, o bando žūtbūt įtvirtinti savo tiesą teisingais argumentais. Todėl propaganda nėra susijusi vien su melu.

– Pagaliau kyla natūralus klausimas, kaip atpažinti propagandą ir sužinoti tiesą?

– Šitas klausimas buvo keliamas visų disidentų, kritikų, Frankfurto socialinės kritikos mokyklos arba tarptautinių situacionistų. Tai yra ištisas intelektualinis sąjūdis pasaulyje, kuris aptarinėja, kaip galima kritikuoti propagandą, kokiais būdais galima ją atpažinti, kaip galima demaskuoti.

Todėl analizuojama, ką vadinti ir kaip reiškiasi mitinis mąstymas, šiuolaikinis maginis mąstymas, kaip jis yra veikiamas kūrybinių industrijų, pavyzdžiui, televizijos ar populiariosios kultūros, kaip kuriami naujieji įvaizdžiai ir kaip jų pagrindu yra manipuliuojama žmonių sąmone.

Kitaip tariant, šitie propagandos ir manipuliacijos reiškiniai yra tyrinėjami, analizuojami, aptariami, o po to šitos išvados įvairių viešų intelektualų ir žiniasklaidos yra publikuojamos, tokiu būdu demaskuojant propagandinius veiksmus.