Lietuva bėdoje, Fyfalandija klesti
Bandymas susidoroti su profesoriumi Algirdu Degučiu galėtų būti pavyzdžiu, kaip Lietuvoje, nustumiant į šešėlį tikrąsias problemas, iš nieko kurpiami skandalai. Simboliška, kad prieš kelis mėnesius vienas video pokalbis su juo vadinosi „Tremtyje mus vadino fašistais, Lietuvoje – maskoliais“. Dabar persekiojimas kartojasi, tik su kitais epitetais.
Kitas pokalbis vadinosi “Liberalizmas. Mirtinai pavojinga ideologija”.
Gražus gražaus žmogaus pasakojimas apie tai, kad visuomenės ir atskiro jos individo stuburas – tai moralinių – etinių normų visuma ir kad liberalizmas – tai parazitinis visuomenės auglys, kuris tas normas visokeriopai ėda, o galiausiai, jei su juo nekovosim – sunaikins ir pačią visuomenę. Jei laikysime, kad tas filmas buvo teorinė liberalizmo parazitinės esmės išdėstymo dalis, tai šis bandymas sukelti skandalą – praktinis darbas.
Pagrindinė šios istorijos varomoji jėga – Andrius Tapinas.
Liberalkomjaunuoliškas chunveibinas,
naikinantis tradicines etines normas, iš pašaknų plaunantis demokratinės pilietinės visuomenės pagrindines vertybes. Žemės referendumo, kurį pagal veikiančius įstatymus organizavo Lietuvos piliečiai, metu šis asmuo viešai degino ir trypė oficialius referendumo dokumentus ir tokiu būdu ragino visuomenę elgtis ne pagal teisinės visuomenės taisykles, bet pagal chuliganiškas Tapino normas: viskas, kas tau nepatinka – deginki ir trypki! Žinoma, merdinčios Lietuvos teisėtvarkos institucijos šios akcijos „nematė“, nors turėjo iškelti baudžiamąją bylą pagal faktą. Būtų galima pagalvoti, jog tai vienetinis suaugusio liberalkomjaunuoliško paauglio išpuolis, jei ne knyga „Vilko valanda“. Joje suaugęs, bet niekados nesubrendantis, Andriukas pasakoja fantasmagorišką Vilniaus istoriją: kraštas priklauso Rusijos imperijai, o dabartinės, realios Lietuvos tėvai – kūrėjai paverčiami neaiškios paskirties personažais. Stilius – panašus, kaip ir Saukos paveiksluose, tik meninis žanras ir išraiškos priemonės kitos.
Viskas būtų kaip ir nieko, menas yra menas, kas čia tokio? Bet čia ir prasideda parodomoji liberalių idėjų perkėlimo į realų gyvenimą dalis.
Profesorius Algirdas Degutis piktinasi, kad prezidentūroje kabo Saukos paveikslas, kuriame nepagarbiai atvaizduoti Lietuvos tėvai – kūrėjai, todėl asmenį, įvykdžiusį šį aktą, SAVO veidaknygėje pavadina „Fyfa kiaulės akimis“. Gana švelnus apibūdinimas, turint omeny, kad paveikslas pakabintas oficialioje valstybės vadovo būstinėje, vadinasi, atspindi Lietuvos požiūrį į valstybę ir jos kūrėjus. Įdomu, kaip pasijaustų tūlas pilietis, kapinėse vietoje palikto tradicinio, pagarbaus paminklo tėvams radęs gimdytojų be kelnių paminklą “pagal Sauką”? Vienareikšmiškai būtų keliama baudžiamoji byla už kapų išniekinimą. O čia – ne vieno žmogaus antkapis, bet visos valstybės kūrėjų atminimas, vadinasi, ir pati valstybė išniekinta ir – nieko. Bet profesoriaus etinės – moralinės normos – tradicinės: jis kukliai, SAVO veidaknygėje, vandalą pavadina „Fyfa kiaulės akimis“. Už visos valstybės išniekinimą – tik tiek…
Čia liberalkomjaunuolis Tapinas atranda puikią progą ne tik viešai apdergti Prezidentę, bet ir visą kaltę suversti kitiems. Jis savo romane vaizduojamą seklį perkelia į realų gyvenimą, iššniukštinėja svetimą veidaknygę ir puola klykti: tai Prezidentė Fyfa, tai Prezidentė!!!
Seklys Tapinas lekia į savo maitintojo realioje Lietuvoje – liberalglobalistinio „Delfi“ redakciją, nes laisvu metu čia griauna realios Lietuvos pilietinės visuomenės pamatus, „galimai ne už ačiū“ rašo užsakomuosius svetimos valstybės interesus ginančius straipsnius. Prasideda teroras ir vieno žmogaus organizuotas persekiojimas jau ne romane, o realiuoju laiku: skambinėjama po profesoriaus darbovietes, inicijuojami vadinamųjų „etikos komisijų“ (dabar taip vadinami tarybiniai draugiškieji teismai) posėdžiai…O svarbiausia – šimtatūkstantiniais tiražais išplatinama žinia, kad „PREZIDENTĖ – FYFA!“. Panašiai būtų, jeigu Sauka persikūnytų iš savo paveikslo, kur žmogėnas nutapytas su įkirstu kirviu galvoje, į gyvenimą ir pradėtų žmonėms galvas kapoti.
Tapinas su Delfi viešai išdergė pagrindinį šalies asmenį, profesorius bus priverstas aiškintis už tai, ko nepasakė ir nepadarė, prezidentūroje ir toliau kabos valstybės kūrėjų atminimą išniekinantis „menas“, bet piktintis tuo negalima, nes Lietuvoje galioja geležinė liberalizmo taisyklė, kurią uoliai demonstruoja Tapinas ir Delfi: mes už individo laisvę, bet jei tu galvoji kitaip, tai mes tave laisvai sudeginsime ir sutrypsim!
Lietuvoje pilna bėdų. Tarpstanti liberalkomjaunuoliška bėda – viena iš didžiausių. Ji naikina pilietinę visuomenę, griauna valstybę, nes iš laisvų piliečių gamina užguitus baudžiauninkus. Naivu būtų tikėtis perauklėti Tapinus ar Delfius, tokių buvo visais laikais, prie bet kokios santvarkos. Protingiausia jiems būtų nuo ryto iki vakaro rodyti tarybinius multikus, kur kiekviename filme būdavo kažkokia vienijanti idėja: brolybės, vienybės, ištikimybės ir pan.. Tapinai su Delfiais gi deklaruoja nežabotą laisvę griauti viską, kas pretenduoja į asmens ir visuomenės suvaržymą: dorovė, etika, moralė…viską – lauk. Mums laisvę duokit! Laisvę dergti, naikinti, deginti ir griauti. Todėl Lietuva vis nyksta, užtat vietoje jos tarpsta neaiškių kontūrų, be sienų ir lyties naujadaras – Tapinų ir Delfių Fyfalandija…
Šauksmas
