| |

Kalėdų bei Kūčių tradicijos

Kūčių vakarą šeima susirenka prie švaraus, balta staltiese dengto Kūčių vakarienės stalo. Stalą nušveisdavo iki baltumo, ant jo paskleisdavo kvepiančio šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Ruošdavo dažniausiai 12 patiekalų. 12 skirtingų valgių – 12 Kristaus apaštalų, 12 metų mėnesių. Kuo daugiau valgių, tuo gausesnis stalas per visus metus. Visi Kūčių stalo valgiai gaminami be riebalų arba tik su aliejumi. Prie Kūčių stalo rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei (apie 18-19 val.), laiko nevėlindavo, sakydavo, kad jeigu „pavalgysi anksčiau, tai ir darbus nudirbsi anksčiau”. Prieš pradėdami valgyti, visi atsistodavo. Vyriausiasis – senelis arba tėvas – garsiai pasimelsdavo, tada vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, pasidalydavo kalėdaitį – Mišių aukos simbolį. Kalėdaičiai dedami ant lėkštės arba servetėlės. Jį valgo tylomis, susikaupę. Be bažnyčioje pirktų kalėdaičių, pirmiausia valgydavo kūčią, pagamintą iš kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu. Po to visi paragaudavo duonos, obuolio, tada valgydavo kūčiukus, iškeptus iš kvietinių arba grikinių (dzūkai) miltų. Kūčių apeiginiai valgiai siekia senovę ir turi simbolinę prasmę. Vienas jų – miežinių kruopų košė, kurią valgydavo su aguonų pienu.

| |

Kūčios – išsigelbėjimas nuo viską naikinančios vartojimo kultūros

Šv. Kalėdų išvakarėse visai šeimai susirenkant prie Kūčių stalo įsivyraujanti harmonija, ramybė ir susikaupimas itin sustiprina jos narių dvasinį ryšį, kuriu yra paremta visos tautos vienybė. Šiemet Seimui Kūčių dieną – gruodžio 24-ąją – paskelbus šventine diena yra dar labiau užtikrinamas lietuvių papročių ir tradicijų puoselėjimas bei grįžimas prie šeimos ir dvasinių vertybių.Džiaugiuosi, kad mūsų Seimas turėjo valios ir politinio ryžto Kūčias pripažinti kaip deramai švenčiamą šventę. Tai rodo, kad vyksta kažkoks lūžis mūsų politiniame mąstyme. Juk jau buvome pasimetę ir atrodė, kad tautinės, religinės bei dvasinės vertybės atsidūrė kažkur nuošalyje. Globalizmas yra toks šių laikų reiškinys, kuris nepripažįsta jokių riboženklių nei kultūrose, nei tautose, nei valstybėse. Tad jeigu nėra stipraus socialinio pagrindo – šeimos, tai tas globalus negatyvas sklinda labai laisvai. Kūčios yra iš tikrųjų reikšmingos tuo, kad mes sustipriname socialinių santykių tinklus ir žmogaus individualią dvasinę poziciją, kuri gali gyventi savyje, nekreipdama dėmesio į tas grėsmes», – teigė R. Grigas.

| |

Kūčių ir Kalėdų papročiai Lietuvoje

Gruodžio 24 dieną – Kūčios. Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti. Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa. Ypač svarbu, kad Kūčių vakarienėje nebūtų jokių mėsiškų valgių, nes jos nebegalėsime vadinti Kūčiomis, o tik paprastomis vaišėmis, kurias galime bet kurį vakarą paruošti. Kūčiose reikia labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudo, persirengia švariais drabužiais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis smulkaus šieno, kuris išskirstomas lygiu sluoksneliu po visą stalo paviršių. Stalas su šienu užtiesiamas visiškai balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. Netinka ant Kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ar baltos poinsetijos, kurios taip mėgstamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose. Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių (“plotkelių”), kiek bus žmonių prie stalo.

| |

Šventųjų Kūčių ir Kalėdų valgiai

Mano Kūčių ir Šventųjų Kalėdų valgiai bei gėrimai gal kiek ir skiriasi nuo įprastinių kaimiškų valgių ir gėrimų, nes valgių receptai yra paimti iš Lietuvos aukštosios virtuvės – iš Lietuvos didikų ir bajorų – virtuvių. Ant Kūčių stalo dedu 12 valgių (duona ir druska – neskaičiuojami). Garbingiausioje vietoje dedame lėkštutę su kalėdaičiu, kūčią, kūčiukus su aguonų pienu, daržovių, grybų, žuvies valgius, virtinukus su baravykų įdaru ir baravykų padažu, spanguolių kisielių, džiovintų vaisių kompotą, kūčių kepinius, vaisius, riešutus. Prie stalo sėdame tik sužibus Vakarinei žvaigždei. Visiems susėdus, uždegu šventintą žvakę, ją apnešu po namus, pašventindamas visus namo kampus, vėl dedu ant stalo. Tada visi atsistoję sukalbame maldą, padėkojame Dievui už suteiktą šeimai laimę, gėrybes. Kūčios – paskutinis Advento vakaras, todėl jį praleidžiame santūriai. Per Kūčių vakarienę labai svarbu paragauti kiekvieno valgio, nes Lietuvoje tikima, kad tas, kuris ilgiau per Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis.

| |

Kūčių papročiai

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas. Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai: “Kūčia” – per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų “kutja”, baltarusių “kucia”, graikų “kukia”. Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. “Kūčia” – kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis “kūtė” kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) “kote” ar “kotte” – „pašiūrė, tvartas”. “Kūčia” galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio “kuc” – kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų…

| |

Apie kūčią, Kūčias ir kūčiukus

Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas” veda tikrai labai giliai. Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų su medumi ir aguonomis, kurio vardu vadinama ir pati trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis. Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų, kilęs iš viduramžių graikų žodžio kukkia-pupos, plg. senovės graikų kokkos-kauliukas, grūdas, sėkla. Į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų, nors nei rusai, nei baltarusiai šio patiekalo vardu Kalėdų išvakarių nevadino. Kad jis sietinas su vėlėmis, rodo rusų tradicija patiekalą kūtja, pagamintą iš miežinių kruopų arba ryžių su medumi ir razinomis, mirusiųjų paminėjimo dieną nešti į bažnyčią šventinti. Šį patiekalą slavai valgo taip pat Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.

| |

Kalėdų išvakarės – Kūčios

Pirmųjų amžių krikščionys turėjo paprotį kiekvieną didesnę religinę šventę pasitikti dieną ar visą parą prieš tai trunkančiu budėjimu su šv. Mišiomis – vigilija. Kalėdų išvakarių vigilija Lietuvoje vadinama Kūčiomis. Lietuviai, kaip jokia kita krikščioniška tauta, turi sukūrę ir išsaugoję daugelį Kūčių papročių. Pavyzdžiui, iškilmingą Kūčių vakarienę, kurios kilmė aiškinama įvairiai. Gal tai sukrikščionintos senovės pagonių tradicijos, gal pirmų amžių krikščionių bendros vakarienės (agapės) tęsinys. Kūčių diena yra pasninko diena. Vakarieniauti pradedama “užtekėjus Vakarinei žvaigždei”. Paprastai per Kūčias pateikiama ne mažiau kaip 12 pasninko valgių. Stalas padengiamas šienu (tai simbolizuoja Jėzaus gimimą ėdžiose) ir užtiesiamas balta staltiese. Vakarienė prasideda bendra šeimos malda, paskui laužomi kalėdaičiai (plotkelės), kuriais dalijamasi su visais šeimos nariais. Mirusiam šeimos nariui paliekama vieta prie stalo ir padedama lėkštelė, kurioje uždegama žvakutė. Įprasta ragauti visus ant stalo esančius valgius, kurių receptai taip pat paveldėti iš senovės ir turi savą simbolinę prasmę. Patiekalas, pagamintas iš įvairių javų grūdų (lenkiškai vadinamas kucja, kutja; baltarusiškai – kucija) davė visai šventei pavadinimą.

| |

Tradicinė lietuviška „Kūčia“

Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė), gaminamas iš kviečių grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš kviečių, pupų, žirnių ar miežių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”. Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”.

| |

Kalėdų papročiai: krikščionybė ar pagonybė?

Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai”, pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais? Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga”, „šven­ta”, „pa­slap­tin­ga”.

| |

Šventieji Kūčių valgiai

Kūčios – išskirtinai šeimos santarvės šventė. Be to, tai Kalėdų išvakarės – Krikščioniškojo ganytojo, kūdikėlio Jėzaus, užgimimo metas. Kalėdos sutampa su šviesos pergale, žiemos saulėgrįža. Dienos pradeda ilgėti. Veriasi naujų metų perspektyva. Lyg iš naujo įsibėgėja gyvenimo ratas. Kūčioms iš anksto ruošiamasi. Iš pagrindų sutvarkomi namai. Apgalvojama, kokius patiekalus reikėtų pateikti ant šios ilgai lauktos šventės stalo. O jų, remiantis tradicija, turėtų būti, jei ne 9 (analogija su Mėnulio kalendoriaus devynių dienų savaite), tai 12 (analogija su Saulės kalendoriaus 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų). Tikėta, tokia patiekalų gausa ant stalo pamalonina dievus, kurie prisidėjo prie gamtos gėrybių užsiauginimo ir surinkimo. Be to, manyta, tiek patiekalų skaičius yra ateinančių metų gero derliaus ir visokeriopos sėkmės garantas. Kūčių stalui patiekalai buvo ruošiami išskirtinai iš gamtos gėrybių. Jau pats Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčia. Šiam svarbiausiam Kūčių patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos užpila medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienas). Tik vėliau tarp Kūčių vegetariškų patiekalų atsirado žuvis. Jos atsiradimas siejasi su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsigalėjimu. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa. Ją galima valgyti Katalikų bažnyčios įtvirtintų pasninkų metu.