Kūčių vakarą šeima susirenka prie švaraus, balta staltiese dengto Kūčių vakarienės stalo. Stalą nušveisdavo iki baltumo, ant jo paskleisdavo kvepiančio šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Ruošdavo dažniausiai 12 patiekalų. 12 skirtingų valgių – 12 Kristaus apaštalų, 12 metų mėnesių. Kuo daugiau valgių, tuo gausesnis stalas per visus metus. Visi Kūčių stalo valgiai gaminami be riebalų arba tik su aliejumi. Prie Kūčių stalo rinkdavosi danguje...
Gruodžio 24 dieną – Kūčios. Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti. Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa....
Kaip ir prieš kiekvienas Kalėdas žiniasklaidoje vėl lyg iš gausybės rago pasipils kalėdinių papročių aprašymai. Dažniausiai visokiausio plauko „ekspertai", pradedant kokio nors raganų klubo prezidente ir baigiant pražilusiais etnologais, rimtu veidu postringaus apie šių papročių maginę galią, iš senovės mus pasiekusias tautines ir net krikščioniškas jų šaknis. Tačiau neretai nė nesusimąstome, kad nekritiškai linkčiodami galvomis tokiems išvedžiojimams tik skatiname tariamąjį dvasingumą. Kokia prasmė slypi dažnai mechaniškai ir nesąmoningai praktikuojamuose mūsų Kalėdų papročiuose? Kuriuos iš jų derėtų saugoti ir puoselėti kaip savitą tradiciją, galinčią...