Apie kūčią, Kūčias ir kūčiukus
Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas” veda tikrai labai giliai. Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų su medumi ir aguonomis, kurio vardu vadinama ir pati trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis. Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų, kilęs iš viduramžių graikų žodžio kukkia-pupos, plg. senovės graikų kokkos-kauliukas, grūdas, sėkla. Į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų, nors nei rusai, nei baltarusiai šio patiekalo vardu Kalėdų išvakarių nevadino. Kad jis sietinas su vėlėmis, rodo rusų tradicija patiekalą kūtja, pagamintą iš miežinių kruopų arba ryžių su medumi ir razinomis, mirusiųjų paminėjimo dieną nešti į bažnyčią šventinti. Šį patiekalą slavai valgo taip pat Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.