Šventieji Kūčių valgiai
Kūčios – išskirtinai šeimos santarvės šventė. Be to, tai Kalėdų išvakarės – Krikščioniškojo ganytojo, kūdikėlio Jėzaus, užgimimo metas. Kalėdos sutampa su šviesos pergale, žiemos saulėgrįža. Dienos pradeda ilgėti. Veriasi naujų metų perspektyva. Lyg iš naujo įsibėgėja gyvenimo ratas. Kūčioms iš anksto ruošiamasi. Iš pagrindų sutvarkomi namai. Apgalvojama, kokius patiekalus reikėtų pateikti ant šios ilgai lauktos šventės stalo. O jų, remiantis tradicija, turėtų būti, jei ne 9 (analogija su Mėnulio kalendoriaus devynių dienų savaite), tai 12 (analogija su Saulės kalendoriaus 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų). Tikėta, tokia patiekalų gausa ant stalo pamalonina dievus, kurie prisidėjo prie gamtos gėrybių užsiauginimo ir surinkimo. Be to, manyta, tiek patiekalų skaičius yra ateinančių metų gero derliaus ir visokeriopos sėkmės garantas. Kūčių stalui patiekalai buvo ruošiami išskirtinai iš gamtos gėrybių. Jau pats Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčia. Šiam svarbiausiam Kūčių patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos užpila medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienas). Tik vėliau tarp Kūčių vegetariškų patiekalų atsirado žuvis. Jos atsiradimas siejasi su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsigalėjimu. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa. Ją galima valgyti Katalikų bažnyčios įtvirtintų pasninkų metu.