Šventės

Kalėdų atvirukai

pagal
7725 Kaledos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes - tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, - bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko "krikštatėviu" derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą - dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką. Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su "Merry Christmas and a Happy New Year to you" užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje - alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

pagal
Nacionaliniai Kalėdų ypatumai 2008
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

pagal
Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios - juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji vainikai, nupinti dar gilioje pagoniškoje senovėje, nepasižymėjo nei dideliu puošnumu, nei išradingumu, pinami buvo iš natūralų visažalių augalų ir amalų, gebenių ir bugienių. Jau vėliau, devynioliktajame amžiuje, į madą atėjo kaspinai, dar vėliau - saldainiai, saldumynai, smulkūs žaisliukai ir įvairūs mieli mažmožiai.

Pokštas arba saldainis

pagal
Pokštas arba saldainis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų. Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas. Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo. Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais.

Šv. Valentino diena

pagal
Šv. Valentino diena
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nuo pat Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių šventė pagonys. Per ją buvo garbinamas vaisingumo dievas Faunas ir moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona. Ankstyvieji misionieriai šią šventę įtraukė į krikščioniškąjį kalendorių, tik iki šiol neaišku, kurį šventąjį krikščionys buvo linkę minėti vasario 14-ąją. Valentinai buvo mažiausiai du šventieji ir keletas kankinių. Istorikų nuomone, tai tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną buvo nukirsta galva. Pasakojama, kad jis išgydė aklą Asterijaus dukterį. Sujaudintas Asterijus iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą. Ten jį visokiais būdais kankino ir galiausiai jam buvo nukirsta galva. Valentinas drąsiai atlaikė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). O bausmės išvakarėse Valentinas savo išgydytai mergaitei (ją buvo pamilęs) nusiuntė laiškelį, kuriame buvo pasirašyta: "Nuo tavo Valentino".

Joninės ir Rasos - praeities, dabarties ir ateities apmąstymai

pagal
Joninės ir Rasos - praeities
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip atvykęs. Gal taip labai jau esame nutolę nuo šaknų, kad nebekyla noras įsijungti. Norime tik stebėti, kas vyksta, pabūti tarp savo bičiulių ir pasėdėti prie bokalo alaus. Jonines sumanyta švęsti prieš 20 metų pagal senąjį lietuvišką kalendorių. Tai buvo ramuviečių judėjimo Rasos scenarijus, kuris per kauniškį Albiną Vaškevičių pateko ir į mūsų rankas. Reikia pabrėžti, kad pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro.

Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa

pagal
Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a.
llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.

Joninės

pagal
Joninės
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip šventė Jonines seniau? Kokia šios šventės prasmė? Dar XVI – XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadino vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų. Tik XIX šimtmečio pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. sutapatinta su švento Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu – tai jaunystė. Todėl šios šventės dalyviai – jaunimas. Šventės išvakarėse iš ganyklų ankščiau pargindavo gyvulius ir uždarydavo tvarte. Ant tvorų prieš tvarto duris prikaišiodavo dagių, dilgėlių arba tvarto duris apkaišiodavo šermukšnio šakomis, kad einančios pas gyvulius raganos susibadytų, išsigąstų šermukšnio (šermukšniui lietuvių tikėjimuose teikiama apsauginė galia). Kai kur tvarto duris užremdavo akėčiomis, o prie slenksčio padėdavo veidrodėlį ir klumpes. Ragana, save pamačiusi, turėjo pasibaisėti, o bėgdama užkliūti už klumpių ir kojas išsisukinėti. Nuo tvorų nuimdavo puodus, kad nebūtų į ką raganoms melžti, Joninių ryto rasa gali atimti karvių pieną, todėl karves išgindavo tik nukritus rasai. Buvo tikima, kad Joninių išvakarėse surinkti žolynai geriausia tinka vaistams, atneša žmogui laimę ir sveikatą.

Vasario 16-oji

pagal
Vasario 16-oji
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairovę ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatinga ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917–1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Per 12 atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos valstybės metų Vilniuje susiformavo šios šventės tradicija. Mes visi daug žinome apie šios šventės kilmę ir reikšmę. Tačiau minėdami Vasario 16-ąją mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje. Norėčiau kalbėti apie tris dalykus, susijusius su Vasario 16-osios švente ir jos vertinimu bei reikšme mūsų tautai bei šaliai ir demokratijos raidai Europoje. Pirmiausiai, kiek buvo demokratiškas Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.? Ar demokratiškais pagrindais buvo sudaryta Lietuvos Taryba?

Vėlinės

pagal
Vėlinės
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje. Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji. Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą.