|

Kovo 25 d. – Gandrinė, Bičių diena

Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad “net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša. Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo Kaurokais, šeškučiais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, – kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliauštų.

Minint Kovo 11-osios akto dešimtmetį
|

Minint Kovo 11-osios akto dešimtmetį

Taip jau susiklostė likimas, kad jūs, mieli tėvynainiai, laisvi čia gyvenote net penkiasdešimčia metų ilgiau negu mes tėvų žemėj, kurios vardas jau buvo ištrintas iš žemėlapių. Su savo patirtim ir išlavintu mąstymu jūs galite įžvelgti nemaža klaidų, kurių mes nesugebam išvengti atkurtoj savo valstybėj. Žmonės dar nespėjo lašas po lašo išspausti iš savęs vergystės nuodų, kaip yra sakęs rašytojas Čechovas. Ir dar prisiminkim, kad per visas šio amžiaus okupacijas esam netekę beveik trečdalio savo tautos – pačių narsiausių, stipriausių, atkakliausių. To brangiausio mūsų genofondo dalis esate ir jūs, savo nepažemintu darbu, nevaržomu protu pelnę garbingą vietą po Amerikos saule. Mus tebejungia lietuviška kilmė, gimtoji kalba, rūpinimasis mūsų Tėvynės ateitim ir, teisybės dėlei pasakysim, tas pats lietuviškas polinkis skaldytis… Aistringas noras įrodyti Dievuliui, kad Jo margam pasauly lietuviai būna patys margiausi.

1918 metų Vasario 16-toji ir 1990 metų kovo 11-toji
|

1918 metų Vasario 16-toji ir 1990 metų kovo 11-toji

Jeigu nebūtų buvę 1918 m. savanorių uždegto laisvės aukuro, ant kurio savo auką sudėjo karo frontuose žuvę 1444 ir nuo įvairių fronte gautų sužeidimų 1812 mirę savanoriai, jeigu nebūtų šios laisvės aukuro ugnies sustiprinę virš 2000 žuvusiųjų 1941 metų sukilimo dalyvių, be jokios abejonės, niekas nebūtų išdrįsęs skelbti 1990 m. kovo 11-ją Nepriklausomybės atstatymo akto, dėl kurio paskelbimo ilgai buvo dvejojama. Kad jis buvo paskelbtas turime nulenkti galvas prieš a.a. tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimą, kurio kategoriškam raginimui “šiandien arba niekada” pakluso tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas ir tokiam St. Lozoraičio ragininmui pritariantys, nors ir kinkas drebinantys, deputatai. Ambasadorius Stasys Lozoraitis, gerai išmanydamas diplomatijos virtuvę, įžvelgęs sovietinės imperijos žlugime palankiai besiklostančias mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymui aplinkybes, be abejo, remdamasis pokario metų dešimčių tūkstančių žuvusių partizanų krauju, šimtų tūkstančių ištremtų ir nukankintų sovietiniuose lageriuose, avansu pasirašiusiųjų po tokiu, dėl nepriklausomybės atstatymo, nutarimu, reikalavo nedelsti ir skelbti tokį nutarimą. Taigi, tautos išrinktiesiems Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatams nebuvo kur trauktis.

Kovo 11-oji ir jos prasmė
|

Kovo 11-oji ir jos prasmė

Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose žmogaus teisės, tautos apsisprendimas ir pilietybė išsikovojo istorinės ir pilietinės realijos statusą. Tai rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, savotiškame Europos politiniame fenomene. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo antroji po JAV konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Tų metų spalio 20 d. konstituciniu aktu – Abiejų tautų abipusiu pasižadėjimu – buvo išsaugota Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis. Šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas, kaimynams pasidalijus valstybę ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio. Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, kai vėl buvo iškeltas tautų apsisprendimo principas, – pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas paskelbė 14-os punktų deklaraciją apie tautų apsisprendimą. Iškilo ir Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto atstatymas. Lietuva pasinaudojo šia galimybe. Kaip atsakas į 1795 m. spalio 24 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės visiško likvidavimo aktą atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas, kuriuo buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.

Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.) 1 dalis
|

Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.) 1 dalis

Po ilgų priespaudos metų ir sunkių kovų Lietuva 1918-1920 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę. Tačiau Europoje įsitvirtinę totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga, remdamasi 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė. Pasipriešinimas pradžioje buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. įvykiams nebuvo pasirengusi pati ir neparengusi tautos. Pirmosios pogrindinės organizacijos pradėjo kurtis dar 1940 m. rudenį. Svarbiausias jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tikėdamasis atkurti Lietuvos nepriklausomybę su vokiečių pagalba. Lietuvoje 1941 m. gruodžio 26 d. įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Vokiečiams 1941 m. pradėjus Lietuvos okupaciją, LAF’as organizavo sukilimą. Raudonajai armijai traukiantis iš Kauno, LAF’o pastangomis čia 1941 m. birželio 23 d. per radiją paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. skelbė: “ATSTATOMA LAISVA LIETUVA. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę”.

Tarptautinė moters diena
|

Tarptautinė moters diena

Tarptautinė moters diena, tai ne šiaip sau šventė, kurią kaip ir netyčiom švenčia keletas ištikimų feminisčių ar atsidavusių “Tarybinei moteriai” vyriškių. Kaip bebūtų keista, bet tai iš tikrųjų yra tarptautinė šventė ir minima ne tik buvusiose soc. lagerio šalyse. Ši diena yra moterų vienybės ir solidarumo simbolis, o kartu ir pasaulinės taikos simbolis. Ištakų reikėtų ieškoti net Antikinėje Graikijoje, kada moterys paskelbė kariaujantiems vyrams streiką, o šie vargšeliai ištroškę moterų meilės ir šilumos turėjo savo karus nutraukti. Aktyvios moteriškės buvo ir Prancūzijos revoliucijos metu, tačiau apie lygybę joms teko tik svajoti. Viešpatavo vyrai. Šio šimtmečio pradžioje daugelyje šalių moterys pagaliau išsikovojo sau kai kurias teises. Viena jų buvo ir teisė balsuoti. Toks laimėjimas turbūt ir paskatino pirmąją Moters dienos šventę. 1909 m., JAV buvo pirmą kartą paminėta Tarptautinė moters diena, tačiau tai buvo daugiau vietinis renginys, kuriame dalyvavo aršiausios kovotojos už moters teises. 1911m. Tarptautinė moters diena jau buvo švenčiama Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir tik 1913-1914 m. ją pradėjo švęsti Rusijoje. Taigi mitas, kad tai rusų sugalvota šventė taip ir lieka mitu…

Užgavėnių užsiėmimai
|

Užgavėnių užsiėmimai

Užgavėnės – tai žiemos pabaigos šventė, kurios data nustatoma pagal kilnojamą Šv. Velykų dieną. Įvairiais metais jos būna tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos ir būtinai antradienį. Tuomet iki Šv. Velykų lieka 7 savaitės, kurios vadinamos gavėnia. Žiemos pabaigos šventės ir jų apeigos siekia senus pirmykštės žemdirbystės laikus. Atlikdami įvairias apeigas, žemdirbiai neva turėjo išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, o imdamiesi magijos žmonės tikėjosi, kad atitinkamai pasielgę, jie privers antgamtines jėgas paklusti ir suteiks žemei derlingumą. Senovės Užgavėnių apeigoms būdingos vaišės, važinėjimasis po laukus bei svečiavimasis, žirgų lenktynės, moteriškos ar vyriškos lyties stabo vežiojimas ir jo žudymas, vaidinimai persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais, žiemos demono kovos su pavasario demonu vaizdavimas, laidotuvių, vestuvių inscenizavimas, laistymasis vandeniu, įvairūs būrimai. Kokios Užgavėnės be kaukėtų persirengėlių?! Juk jie pagrindiniai Užgavėnių šventės dalyviai.

Pavasario virsmas. Užgavėnės. Gavėnia.
|

Pavasario virsmas. Užgavėnės. Gavėnia.

Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Tačiau dar ryškiau kinta jų aiškinimas. Senųjų šventinių papročių aiškinimą dar labiau apsunkina jų neatsiejamas susiliejimas su vėliau atėjusiomis krikščioniškomis šventėmis ir tradicijomis. Šis senosios lietuvių kultūros susiliejimas kartais yra toks gilus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juo labiau, kad krikščionybės apeigynas ir ritualai, susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje, nebuvo svetimi baltų kultūrai. Dabartinis mūsų švenčių kalendorius – tai praeities įvykių: sukakčių, jubiliejų ar įvairių „dienų“ minėjimų seka. Senovės lietuviai tokių švenčių nesuprastų, lygiai kaip ir mes menkai besuprantame senąsias šventes. Šventė senovės lietuviams ir apskritai provaizdžio kultūros žmonėms buvo ypatingų pasaulio ir gamtos rėdos bei žmogaus gyvenimo įvykių pažymėjimas vienokiu ar kitokiu būdu. Jeigu, švęsdami sukaktis, mes prisimename buvusius įvykius, tai mūsų protėviai ne minėdavo, bet papročiais ir apeigomis pergyvendavo šventės metu vykstančius virsmus (pasikeitimus). Dar daugiau – jie pramatydavo, tarsi programuodavo tolesnę gamtos ir savo kasdieninio gyvenimo eigą bei svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius. Kiekvienas žmogus būdavo šventės dalyvis. Apibendrinant galima sakyti, jog dabartinės šventės yra istorinės praeities minėjimo šventės, o senosios šventės buvo esamojo arba einamojo meto įvykių išgyvenimas.

Kada švenčiamos Užgavėnės?
|

Kada švenčiamos Užgavėnės?

Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 dienos, priklausomai nuo to, kada šv. Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaiga – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena, žavinti liaudiškojo humoro grožiu ir kūrybingumu. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Užgavėnės dažniausiai būna vasario mėnesį ir tik labai retai – kovo pradžioje. Pagal liaudies mąstyseną – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos (šūkavimai „žiema, žiema, bėk iš kiemo“) ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus tą faktą, kad jos laikas yra apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Lietuvių Užgavėnių papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Jie savitai nuspalvina senuosius tikėjimus, senąjį baltų kultūros palikimą. Taigi Užgavėnės yra religijų sinkretizmo išdava.

|

Referatas “Užgavėnės”

Papročai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga. Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės. Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalejo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, “kad užtektų per visą gavėnię”.