| |

Susikaupimo metui artėjant…

Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines”. Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs labai artimas žmogus, norisi kapelį gražiau sutvarkyti, apsodinti (nors patiems mirusiesiems gal to ir nereikia). Tad pasikalbėkime apie tai. Be jokios abejonės – kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei skonių. Tai galioja ir tvarkant bei prižiūrint kapus. Kai kurie, gyvendami toliau nuo mirusiųjų artimųjų, užkloja kapo žemę nepraleidžiančia piktžolių danga. Tai gali sukurti tvarkingo kapo įspūdį. Tačiau, jei galite atvykti dažniau ir aptvarkyti, geriau rinkitės augalus. Kapams tinka visžaliai ir dekoratyvūs augalai: gėlės, lapiniai augalai, krūmai, medžiai etc. Labiausiai kapams tinkantys yra šie: uosis, pušis, kiparisas, saulutė, baltagalvė, chrizantema, bugienis, gebenė, lauras, lelija, vaistinė mandragora, kaukelis, mirta, ąžuolas, palmė, rožė, rozmarinas, gluosnis, karklas, kukmedis. Gana simboliškai atrodo kelmai – nupjauti medžiai.

| |

Meilė stipresnė už mirtį

Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą. Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės – vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui, bet kiekvienam žmogui skirtas dalykas. Pirmieji krikščionys vienas kitą vadindavo šventaisiais, o krikščionių mirtį – užmigimu. Mirtis niūri ir bauginanti yra ciniškai, egoistiškai ir niekšiškai gyvenusiems, o šventiesiems – būsenos pakeitimas. Sumaterialėjusių žmonių santykis su mirtimi yra dvejopas: vieni bando susikurtą gerovę pasiimti į amžinybę, kiti visiškai vengia minčių apie mirtį. Vakarų šalyse neretai žmonės, atidavę į prieglaudą nusenusius artimuosius, su prieglaudos administracija sudaro sutartį, kad, globojamajam mirus, jį palaidos ir žinią apie mirtį duos tik po kurio laiko. Taip norima išvengti streso ir minčių apie žmogaus pabaigą Žemėje. Turtingi žmonės iš anksto pasistato paminklą ar užsisako brangų karstą, kuriame įrengta ventiliacija, šviesa, groja muzika, įdedama kvepalų.

Artėja vėlinės. Kapų puošyba
| |

Artėja vėlinės. Kapų puošyba

1 Comment

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, o 2-oji – Vėlinės arba Mirusiųjų pagerbimo diena. Tradiciškai per Vėlines kapai papuošiami (sutvarkomi gerokai anksčiau) gėlėmis ir uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį – uždekite žvakutę bent ant vieno nelankomo svetimo kapo. Per Vėlines kapai puošiami gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis. Kitaip negu įprasta manyti, gedulingų gėlių nėra. Chrizantemomis dažniausiai puošiama todėl, kad gyvų gėlių asortimentas lapkritį labai jau menkas. Iš tikrųjų Vėlinių puokštelėms tinka visos gėlės, kurias tik įmanoma gauti, o ypač tos, kurias mėgo mirusysis. Svarbiausiai neperkrauti kompozicijos daug skirtingų rūšių gėlių, ryškiomis spalvomis ir kaspinais. Tradiciškai gedulo spalvomis vadinamos juoda, pilka, ruda, žalia, tamsiai raudona, geltona ir violetinė. Ypač populiari balta spalva simbolizuoja ne gedulą, o gėrį, viltį ir atgimimą. Visžaliai augalai – amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai. Kaspinų galai nukerpami tiesiai. Porinis žvakučių skaičius neprivalomas. Per Vėlines dažnai lyja, pučia stiprus vėjas, todėl geriausiai pirkti uždaras žvakides. Atkreipkite dėmesį, kad plastikinės kartais užsidega. Vėlinių puokštėse nedera nenatūralios spalvos, egzotiniai augalai.

Vėlių metas
| |

Vėlių metas

Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje “Regula Monachorum” , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje visų mirusiųjų pagerbimo diena turėtų būti žinoma nuo pat krikščionybės įvedimo, nes 1400 m. Vytautas pakvietė benediktinus į Lietuvą įkurdamas juos Senuosiuose Trakuose. 16 a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2 d. įvardija kaip visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Tačiau Jonas Lasickis, pasirėmęs Jono Loskovijumi ją tapatino su senąja Galutine derliaus sudorojimo švente. Bet žemdirbių visuomenė negalėjo turėti atskiros, vien mirusiesiems skirtos, šventės, nes jiems skirtas apeigas rasime daugelyje kitų švenčių. Pvz., 1611 m. jėzuitų ordino kronikoje rašoma: “Tuo tarpu kiti vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms, ir kiekvienais metais gana dažnai, o ypač didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas”.

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų
| |

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų

Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles. Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją.

Vėlinės ir mūsų viltis
| |

Vėlinės ir mūsų viltis

Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu? Poetų eilutės, besivaideną balti vėlių suoleliai, nepalaužiamas tikrumas, kad ten bus „visai taip, kaip šiame gyvenime“? Šviesus ir lengvas rudeninis klevo lapas, turbūt paties angelo štai atneštas ant mano kompiuterio? Laikinybės ir sykiu amžinatvės pranašas. Bet Vėlinėms dera ir kiti metų laikai. Prisimenu kaip stebuklą, kaip apreiškimą baltut baltutėles kaimo kapines Sibire tolimą lapkričio 2-ąją. O dar kitur ta diena, apsipylusi žiedais, kleganti paukščiais, ir ten taip pat kažkas reikšmingai susidėlioja. Kiekvienąsyk kalbindamas mirtį ir mirusiųjų pasaulį turi pradėti nuo pradžių, nuo tuščio lapo, nuo neatsakytų klausimų. Girdėdavau labiau patyrusius kunigus šnekant, jog apsiprantama „vaikščioti paskui grabus“, įgyjama atsparumo ašaroms, atsiranda įgūdžių guosti ir raminti laidotuvių dalyvius. Bet viskas, atrodo, vyksta kaip tik atvirkščiai. Kada dar nė nekunigaudamas rašiau pirmąjį Vėlinių pamokslą, rankiojau iš Thomo Woolfo romano skausmo ir nevilties citatas, dėjau prie jų Viešpaties žodžius ar ką nors iš Bernardo Brazdžionio, ir išeidavo žvalūs atsakymai, įsižiebdavo žiburėlis, panašus į tą, kurį paskui lydimas saugumiečių palikdavai ant Rasų kalnelio.

Visi šventieji ir Vėlinės
| |

Visi šventieji ir Vėlinės

Nuo seniausių laikų lietuviai ypatingai gerbdavo mirusiuosius. Manoma, kad mirusiųjų minėjimo apeigos siekia paleolito pabaigą. Jos susijusios su tikėjimu, kad po mirties nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė grįžta į savo gyventą vietą. Tikėta, kad vėlės gali padėti arba pakenkti gyviesiems, todėl, siekiant nukreipti jos blogį ir įgyti palankumo, atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Senovėje buvo paprotys pagerbti mirusiuosius ne tik palaidojus, bet ir per šeimos bei kalendorines šventes. Taip pat manoma, kad lietuviai mirusiuosius paminėdavo dar du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Tie paminėjimai susiję su žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga. Iki šių dienų išliko paprotys prisiminti ir pagerbti mirusiuosius artimuosius rudenį. Tikėta, kad vėlės sugrįžta į namus tamsų rudenį. Šiandien lietuviai lapkričio 1 ir 2 dienomis švenčia dvi šventes: lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų pagerbimo šventę ir lapkričio 2-ąją – Vėlines – Mirusiųjų pagerbimo dieną. Visų šventųjų pagerbimo šventė siekia net IV a., kai popiežius Bonifacas lapkričio 1-ąją dieną paskelbė liturgine šventųjų atminimo švente. O popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Nuo 1990 m. Lietuvoje Mirusiųjų pagerbimo diena (lapkričio 1-oji) yra tautinė šventė, nedarbo diena. Vėlinės yra minėtina šventė, bet darbo diena. Manoma, kad šventės žinomos Lietuvoje nuo krikščionybės įvedimo.

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai
| |

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: “Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai – tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, Kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldzias už mirusius.” Margionyse pasakojama “Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai.” A.J.Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t.y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas.

Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”
| |

Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas… Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas… Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės… Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus… Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau… Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms?

Vėlinės – dvasios šventė
| |

Vėlinės – dvasios šventė

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia – žmogaus sveikatos pagrindas. Vėlinių išvakarėse buvo atliekamos kai kurios mirusiesiems skirtos apeigos: šioms šventėms nuo seno būdavo pjaunamas avinas, o jo mėsa išdalijama pavargėliams, kad šie melstųsi už mirusiuosius. Elgetos buvo tarsi gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkai. Po Vėlinių prasidedantis tamsos periodas žmogų veikia neigiamai, ir jei ne kitų švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – laukimas, šis laikotarpis žmogui būtų labai nykus. Tačiau šventė apskritai yra tam tikras dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, nors Vėlinių šventė kiek kitokio pobūdžio ir tas atsinaujinimas joje mažiau ryškus. Bet bendravimas su mirusiaisiais, su anapusiniu pasauliu vienas svarbiausių šios šventės bruožų.