Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų
Lietuviai lapkričio pradžioje švenčia dvi šventes: Visų Šventųjų dieną ir Vėlines. Joms skirtą vakarą „Laiškas į Anapus“ rytoj rengia Klaipėdos etnokultūros centras.
Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo.
Kapinėse puotaudavo
Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų.
Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles.
Pasodindavo medį
Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją. Gal todėl, kad katalikams Visų Šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Tam įtakos turi ir tai, kad Visų Šventųjų diena yra nedarbo diena.
Per šventės išvakares puošiame kapus įvairiomis gėlėmis, uždegame žvakutes, meldžiamės. Tačiau retas iš mūsų pagalvojame, kodėl taip darome. Šiandieninėje visuomenėje kapų puošybą suvokiame kaip estetinį pasigrožėjimą, uždegdami žvakes paliekame dalelę savęs, suteikiame gyvybingumo ir šilumos. Anksčiau ant kapo pasodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims – liepą ar ievą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios augmenijos nuo kapų neliesdavo.
Rusenant žvakėms
Šiandien turbūt neįsivazduotume Vėlinių šventės be žvakių rusenimo, tačiau iki XIX amžiaus pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai, kas degdavo, virsdavo šiluma ir šviesa, tarsi primindavo protėvių apeigas – seno naikinimą ir naujo gimimą. Ugnis nuo neatmenamų laikų lydėjo žmogų, ji – svarbiausias daugelio švenčių, ritualų momentas. Nuo seno manyta, kad ji nušviečia kelią amžinoje tamsoje klaidžiojančioms vėlėms, parodo jį į dangų, taip pat simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžinąjį ryšį.
Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, o mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą.
Na, o tie, kurie ilgisi susikaupimo, spalio 29-ąją 18 val. kviečiami į Etnokultūros centrą (Daržų g. 10), į Vėlinėms skirtą vakarą „Laiškas į Anapus“. Etnokultūros centro folkloro kolektyvo „Alka“ nariai mirusiuosius prisimins ir pagerbs dainomis, V.Mačernio kūryba, paso pasirodymą apipins įvairiomis meninėmis priemonėmis: judesiu, garsu, apmąstymais, vizualizacija. Renginys nemokamas.
Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, o mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą.
