Žyma: Mirusiųjų pagerbimo šventė

Susikaupimo metui artėjant…

Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines". Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs...

Meilė stipresnė už mirtį

Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją - Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą. Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės - vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui,...

Artėja vėlinės. Kapų puošyba

Artėja vėlinės. Kapų puošyba
Lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena, o 2-oji - Vėlinės arba Mirusiųjų pagerbimo diena. Tradiciškai per Vėlines kapai papuošiami (sutvarkomi gerokai anksčiau) gėlėmis ir uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį - uždekite žvakutę bent ant vieno nelankomo svetimo kapo. Per Vėlines kapai puošiami gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis. Kitaip negu įprasta manyti, gedulingų gėlių nėra. Chrizantemomis dažniausiai puošiama todėl, kad gyvų gėlių...

Vėlių metas

Vėlių metas
Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje...

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų
Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad...

Vėlinės ir mūsų viltis

Vėlinės ir mūsų viltis
Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu? Poetų eilutės, besivaideną balti vėlių suoleliai, nepalaužiamas tikrumas, kad ten bus „visai taip, kaip šiame gyvenime“? Šviesus ir lengvas rudeninis klevo lapas, turbūt paties angelo štai atneštas ant mano kompiuterio? Laikinybės ir sykiu amžinatvės pranašas. Bet Vėlinėms dera ir kiti...

Visi šventieji ir Vėlinės

Visi šventieji ir Vėlinės
Nuo seniausių laikų lietuviai ypatingai gerbdavo mirusiuosius. Manoma, kad mirusiųjų minėjimo apeigos siekia paleolito pabaigą. Jos susijusios su tikėjimu, kad po mirties nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė grįžta į savo gyventą vietą. Tikėta, kad vėlės gali padėti arba pakenkti gyviesiems, todėl, siekiant nukreipti jos blogį ir įgyti palankumo, atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Senovėje buvo paprotys pagerbti mirusiuosius ne tik palaidojus, bet ir per šeimos bei kalendorines šventes. Taip pat manoma, kad lietuviai mirusiuosius paminėdavo dar du kartus per metus – pavasarį ir rudenį....

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai
Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai - Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių - vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos...

Aleksandras Žarskus „Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”

Aleksandras Žarskus "Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės"
Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis,...

Vėlinės – dvasios šventė

Vėlinės – dvasios šventė
Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia...