Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: “Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai – tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, Kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldzias už mirusius.” Margionyse pasakojama “Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai.” A.J.Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t.y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas.

Vėlinės senovėje

J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.

Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.

Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia (13, 102).

Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: “Už visus mūsų bičiulius“.

Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.

Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms.

Kai vėlės pasivaišindavo, joms buvo sakoma: “Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.” Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai.

Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.
Lydos krašte XIX a. lietuviai vaišėms paruošdavo 12 patiekalų.

Šeimininkas prabildavo:

Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties, vyrai ir moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasieme iš šių namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad saldūs yra mums jūsų atsiminimai“.

Patylėjęs vėl sako:

Sėskite ir valgykite taip, kaip jums Dievai leis“.

Namuose viešpatauja tyla. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas vėl sakydavo: “Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur likimas jus veda, bet atminkite mus…”
Po to susirinkusieji tęsia puotą.

Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: “Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžiu užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėlelės, gerkite ir vaišinkitės su mumis.”
Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.

Atlaikyti Vėlines

Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.

Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.

Views All Time
Views All Time
8616
Views Today
Views Today
1
0 0