Vėlinės
Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje. Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji. Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą.