Nėra įrodymų, kas Jėzus Kristus gimė gruodžio 25 d. Ir netgi pirmasis paminėtas šio Kristaus ‘gimtadienio’ paminėjimas surandamas tik 353 m. – ir iki pat 440-ųjų Bažnyčia nebuvo paskelbusi oficialios Jėzaus gimimo dienos. O tai padarius, gruodžio 25 d. jau buvo (žiemos solsticijos) švente daugeliui europiečių – pirmoji diena, kai naktis jau trumpėja. Dėl kalendoriaus pakeitimo Kalėdos jau nesutapo tiksliai su solsticijos data.

Plintant krikščionybei daugelio kultūrų buvo priimtina ši šventė, nes ji sutapo su jų pagoniškais papročiais.

Tuo metu senovės romėnai keisdavosi dovanomis, kad taip atžymėtų Saturnalijų šventę. Iš keltų ir teutonų tautų 12-os dienų trukmės šventės į Kalėdas perėjo nemažai jų papročių. Pvz., druidų ritualuose buvo naudojamas amalas, o anglosaksai naudojo bugienį. Ir nors Kalėdų eglutė į Angliją neatėjo iki 1840-ųjų, kur ją įvedė karalienės Viktorijos vokiečių kilmės vyras Albertas – skandinavų kraštuose ji jau senai buvo amžinai žaliu gyvybės simboliu.

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes – tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, – bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko “krikštatėviu” derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą – dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką.

Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su “Merry Christmas and a Happy New Year to you” užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje – alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.

Ir vis tik nuo 1863 m. atvirutės buvo sudėtinė Viktorijos kalėdinių švenčių dalis, kuri vėliau persikėlė į žemyną. To meto atviruts buvo daug puošnesnės – papuoštos nėriniais, šilko kutais, su džiovintomis gėlėmis. Viena iš išlikusių atviručių turi 750 įvairių detalių.

1874 m. atvirutės pasirodė ir Amerikos žemyne – iš pradžių daugiausiai siuntimui į Angliją. Antrojo pasaulinio karo metu buvo populiarios atvirutės vaizduojančios Kalėdų senelį, nešantų vėliavas su tokiais užrašais kaip “be Jūsų”, o šaltojo karo laikotarpiu atsirado poreikis labiau jumoristinėms atvirutėms.

Views All Time
Views All Time
14287
Views Today
Views Today
1
0 0