Kūčių tradicijos
Lietuviams Kūčios – viena iš svarbiausių švenčių. Senovėje lietuviai per Kūčias atsisveikindavo su senaisiais metais, o per Kalėdas švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Dabar Kūčios tapatinamos su krikščioniškąja švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių pavadinimas kilęs iš pagrindinio šios šventės patiekalo pavadinimo kūčios. Tai svarbiausias apeiginės Kūčių vakarienės valgis, kuris skirtas šeimos nariams, namiškiams ir protėvių vėlėms. Per apeiginę vakarienę pirmus kąsnius ir gurkšnius aukodavo vėlėms ir derlių lemiančioms dievybėms, po to indą su kūčia siųsdavo aplinkui stalą. Jos visi turėjo paragauti. Kūčią gamindavo iš daigintų kviečių, žirnių, pupų, aguonų, riešutų, kanapių. Viską sumaišydavo su medumi pasaldintu vandeniu. Apeiginis kūčios valgymas turėjo lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus. Kūčios – šeimos šventė. Per jas susirenka visi šeimos nariai į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Tai – šventa šeimos apeiga, sustiprinanti šiltus šeimyninius ryšius. Jeigu tais metais kuris šeimos narys yra miręs arba negali dėl rimtų priežasčių vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Ant mirusiojo šeimos nario lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama per vakarienę. Tikima, kad mirusiojo vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais. Nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų priežasčių jis pats ateiti negalėdavo, tai jam pavalgyti nuo Kūčių stalo nunešdavo.