Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai", pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią...