Mokslai

Prielaidos prekybiniam centrui Palangoje atsirasti yra labai senos. Jos pirmiausiai gali būti siejamos su prekybos gintaru tradicija. Dažniausiai prekybiniai centrai išaugdavo svarbesnių kelių susikirtime, žemių ar genčių pakraščiuose, vietose, kurios buvo lengvai pasiekiamos artimesnių ar tolimesnių kaimynų arba visuotinų susirinkimų, svarbiausiose kulto vietose. Palanga, būdama Mėguvos žemės pakraštyje, atrodo negalėjo pretenduoti į svarbesnį centrą. Šia prasme daugiau perspektyvų kaip mainų centras galėjo turėti Anduliai - Kretinga. Nežiūrint to, jau anksčiau pateikti Mėguvos žemės kapinynų statistinio nagrinėjimo duoomenys teigia, kad Anduliai - Kretinga, bent iki XII a. vidurio, buvo Palangos hinterlando dalis, o ne priešingai. Čia, matyti, nusvėrė kelios priežastys: Palangos, kaip potencialios jūrų prekyvietės ir, matyti, svarbiausio Mėguvos žemėje kulto centro bei liaudies susirinkimų vietos reikšmė. Baltijos jūros visi prekybiniai centrai yra praėję panašų raidos kelią.

Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius. Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos - ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa...

Kuršių pajūrio žemės buvo nevienodai palankios žemės ūkiui, tačiau jis buvo daugumos kuršių ekonomikos pagrindas, ir žemdirbyystės pažanga ilgą laiką lėmė krašto turtingumą ir galybę. VII - XI a. arimo įrankių - arklo ir žagrės ir norago paplitimas rodo, kad pajūryje įnovacijos žemės ūkyje buvo spartesnės. Peršasi nuomonė, jog žemdirbystės įrankiai ir pažangi trilaukio sistema kartu su rugio kultūra plito iš vakarų, atrodo, visų pirma pajūriu ir svarbiausiais prekybos keliais. Sunku pasakyti, ar ekonomikos pakilimas yra priežastis, ar pasekmė žymaus žmonių skaičiaus padidėjimo pajūryje XI a., bet tai yra savitarpyje susiję reiškiniai, rodantys savitą ūkio struktūrą. X - XII a. kuršių kapuose yra daug žalvarinių papuošalų, sidabro, randama daug kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais - pirklių kapų. Turingiausi kapai yra pajūryje. Turtėjo pajūrio gyventojai ne dėl plėšikavimo, bet dėka tarpininkavimo prekyboje. Dėka geriau tyrinėtų pajūrio kapinynų galime daugiau pasakyti ir apie Mėuvos žemės , ir apie Palangos ekonomiką ankstyvaisiais viduramžiais.

Žalvario amžiui (XVI - VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai - jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs - akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė, buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago. Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I - IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje.

Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės - administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai. Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje . Kuršių visuomenė, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab. - X a.pr. (kol pradėjo formuotis “karalių draugijos”) labai svarbia jėga buvo “vikingų draugijos”, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos.

Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. - vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdeavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakųnerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30 - 50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvbo priimtinas pirmykščiam žmogui - tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio p[ėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.

Palangos kapinyne rasti daiktai parodo, kaip aprengti IX - XIII amžiais buvo laidojami palangiškiai. Reikia manyti, kad panašiai, tik ne taip puošniai, buvo rengiamasi ir kasdien. Per kelis šimtmečius papuošalai gerokai pasikeitė, tačiau rūbai matyti, ilgai išliko tokie pat arba labai panašūs. Palangiškių, kaip ir kitų kuršių, moterys ir netekėjusios merginos rengėsi skirtingai. Kapuose pajūryje nedaug teišlieka rūbų likučių, tačiau iš to, kas iškasta sprendžiama, kad moterys vikingų laikais, kaip ir kitur, nevaikščiodavo vienplaukėsarba paleistais plaukais. Jos galvas apsirišdavo nuometais, kuriuos susegdavo trikampiais smeigtukais papuoštais sidabro plokštele arba rečiau lankinėmis segėmis. Kai kada nuometų apačią palangiškės puošdavo stiklo karoliukais. Mergaitės nuometo nenešiojo,- jų plaukus prilaikydavo apgalviai iš žalvario plokštelių ir įvijėlių, gal ir odinio dirželio, puošto sidabru dengtais žalvariniais kūgeliais, pavidalo. Palangiškės mergaitės nemėgo kaip kitos kuršės ant galvos nešioti žalvariu išdabintas kepuraites. Moterys nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis su nedideliu kaklo iškirpimu. Nėra žinoma kokie buvę moterų sijonai - dalis vilnonio raštuoto audinio kapuose gali būti arba sijonų, arba ilgų skepetų liekanos.

Prieš svarstant, kas į Palangą atvedė žmones net iš vakarinės Baltijos jūros pakrantės, reikėtų šiek tiek žinoti, kas darėsi Baltijos jūroje VIII - XII amžiais. Jau buvo kalbėta apie skandinavų - vakarų baltų ryšius I-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje. Šie kontaktai išliko ir vėliau, tik pasikeitė jų pobūdis. Skandinavų interesai rytinėje Baltijoje nuo VII - VIII a. įgyja ne tik ekonominio, bet ir politinio pobūdžio . VIII a. pabaigoje skandinavų kraštuose susiformavo galingas ir gausus karinės diduomenės sluoksnis. Lėšų, kurias teikė nedideli dirbamosios žemės plotai nepakako, todėl pradėta ieškoti turtų užgrobiant juos kaimynuose. Šie gerai ginkluoti ir narsūs skandinavų jūreiviai buvo pradėti vadinti vikingais, normanais arba variagais. Vikingų smūgius netrukus patyrė visi Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių gyventojai. Vikingai ne tik žudė, plėšė ir grobė vergus. Jie priversdavo mokėti duoklę gentis ir valstybes, steigė pakrantėse savo prekybines emporijas, kolonijas, prekiavo su vietiniais gyventojais, tarpininkavo tolimojoje prekyboje. Ne išimtis buvo ir rytinės Baltijos pakrantės.