Mokslai

„Laisvės kryžkelės” (I) 1944 m. Sovietinė reokupacija: pasirinkimai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio. Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko – frontas rytinių Prūsijos sienų link judėjo pernelyg greitai. Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis su vokiečių kariuomene į Vakarus, pasilikti krašte ir bandyti prisitaikyti, eiti į sovietinę kariuomenę, jei tinka amžius, ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu, tikintis, jog karui pasibaigus Lietuva vienaip ar kitaip atgaus Nepriklausomybę, juolab kad Vakarų demokratiniame pasaulyje jau tuomet buvo eskaluojama laisvo tautų apsisprendimo idėja. Tačiau tai ir liko tik idėja, kuri taip ir nebuvo praktiškai pritaikyta Baltijos šalims. Ar galime sakyti, kad Vakarų demokratinių valstybių pozicija, laisvo apsisprendimo deklaracijos ir kt. nulėmė Lietuvos žmonių vienokį ar kitokį pasirinkimą? Ko gero, tik iš dalies. Tai matyti ir iš gausių to meto prisiminimų.

Žemė ir dangus po Rotušės skliautais

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai. Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, - pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo krosnį, kurioje 980 laipsnių Celsijaus temperatūroje pušinių malkų pelenai nusėda ant molio ir jį paverčia juodu. Jis buvusioje mokykloje įkūrė Keramikos muziejų, prie kurio iki vasaros už ES fondų lėšas turėtų būti įrengta keramikos studija profesionaliems menininkams. Vienos viešnagės Leliūnuose metu A.Keturakienė pasiūlė V.Valiušiui surengti bendrą parodą. “Bet iki to laiko tu turi įvykdyti mano užduotį: atsisakyti savo puodų ir vazų dekoro bei patobulinti kūrinių formas”, - tada išvykdama meistrui pasakė A.Keturakienė.

Arklys ir jo ypatybės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugybė dabar esančių arklių tipų susiformavo per ištisas evoliucijos eras. Seniausi žinomi arkliai gyveno maždaug prieš 60 milijonų metų. Jų aukštis ties gogu tesiekė 25-45 cm. Priekinės šio arklio kojos buvo keturpirštės, o užpakalinės – tik tripirštės. Arkliai evoliucionavo keičiantis klimatui. Dabartinių arklių protėviai buvo visaėdžiai, gyvenantis tropinių miškų prieglobstyje. Keičiantis klimatui vietoj šių miškų atsirado plačios atviros erdvės. Evoliucijos metu arkliai prisitaikė prie jų - tapo žolėdžiais ir pradėjo greitai bėgioti, kad išvengtų plėšrūnų. Kadangi bėgant buvo reikalingas tik vidurinis pirštas, likusieji išoriniai pirštai vis mažėjo. Išnykus išoriniams pirštams kojos apačios kaulai irgi prisitaikė virsdami dabartinių arklių slėsna, besibaigiančia palyginti kieta kanopa. Arkliai pasidarė aukštesni, ilgesniu kaklu, o jų dantys prisitaikė prie naujo maisto. Svarbiausia reikšmę, arklio evoliucijoje, turbūt turėjo klimato pokyčiai, tačiau jo tolesnį vystymąsi labiausiai paveikė žmogus. Vos tik prijaukinęs arklį savoms reikmėms,žmogus veisė ir atrinkinėjo arklius, vystydamas ir stiprindamas naudingas jų savybes. Taip atsirado skirtingi arklių tipai – darbiniai, jojamieji ir nešamieji.

Stambieji žemaitukai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Stambiųjų Žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje, atsiradus didesnio arklio poreikiui, kai žmonių nebetenkino smulkus Žemaitukų veislės arklys. Šiuo laikotarpiu šiaurės rytų Lietuvos dalyje Žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje, buvo sukurtas stambesnis ir daug tvirtesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo Žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo Žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su Žemaitukais gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. 1963-1965 m. Stambiesiems Žemaitukams gerinti buvo įvežti Šiaurės švedų veislės eržilai. Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai. Stambieji žemaitukai buvo veisiami linijinio veisimo būdu. Stambiųjų Žemaitukų veislės arklių tipas nebuvo baigtas konsoliduoti. Stambieji Žemaitukai į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip vietinė arklių veislė.

Lietuvos sunkieji

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė "Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija", kuri padidino Brabansonų, Peršeronų, Ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m., karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti, iš Olandijos buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti Ardėnai. Gauti mišrūnai buvo žymiai gyvybingesni, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikęs vietos sąlygoms, negu importuoti arkliai. Tokie mišrūnai pietvakarinėje Lietuvos dalyje nulėmė tolimesnį sunkaus tipo arklių formavimąsi. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta savarankiška, turinti 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963m., 2000m., 2001m. iš Švedijos įvežtais Ardėnų veislės eržilais. Lietuvos sunkieji į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip Ardėnų veislės arkliai ir jų mišrūnai. Antroji Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knyga išleista 1951m.ir leista iki 1996m. Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knygas veda Lietuvos arklių augintojų asociacija.

Ar kaltas tik istorijos vadovėlis?

pagal
business-women-signature-document_1388-90
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Kodėl jaunimas švenčia šv.Valentino dieną, bet nešvenčia Vasario 16-osios?“ „Patriotizmas turėtų būti ugdomas ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei.“ „Reikia prisiminti pavergto proto koncepciją.“ „Jaunimas negyveno ir negyvena uždaroje mokyklos erdvėje. Jo pilietiškumui ugdyti ir ugdytis darė ir daro įtaką šeima, žiniasklaida, bendraamžių sambūriai.“ Tokie ir panašūs klausimai bei teiginiai nuskambėjo pasitarime „Vadovėliai ir pilietinis, tautinis bei patriotinis ugdymas“, kuris metų pradžioje organizuotas Prezidentūroje. „Kalbėsime apie tai, ką turėtume padaryti, kad mokytojui būtų lengviau suformuluoti pilietinio ir tautinio ugdymo užduotis, – sakė pirmininkavusi pasitarimui Respublikos Prezidento patarėja Vaiva Vėbraitė. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įžanginiame žodyje teigė: „Valstybė, patriotizmas, istorija, mokykla – tai temos, kurios vis dažniau aptarinėjamos privačiuose pokalbiuose. Mano nuomone, tai jau pasiekė tokį lygį, kad šiais klausimais neužtenka tik kalbėtis ar tik domėtis. Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jo stoka, netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo?.. Patriotizmas turėtų būti ugdomas ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei, prasidedanti nuo meilės savo kraštui, savo regionui ir jo žmonėms“.

Informacija apie Žemaitukų arklių veislę

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas", - taip apie žemaitukus rašė Z. Mockus 1927 metais. Žemaitukai - viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, - padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis rašė: "... šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta". Šie ir kiti mūšiai, staigūs manevrai, tolimi žygiai buvo galimi tik turint daug greitų, tvirtų ir ištvermingų žirgų. Todėl garsas apie žemaitukus buvo plačiai pasklidęs. Dabar žemaitukų likę labai mažai. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę, kad žemaitukai sugrįžtų į lietuvių gyvenimą ne vien priminti apie garbingą Lietuvos praeitį ir nacionalinio genofondo savitumą, bet būti ir viena iš labiausiai naudojamų arklių veislių vaikų sportui, pramogai, eksportui, šeimos ūkiui, hipoterapijai, turizmui ir t.t.

Žemaitukų arklių augintojų asociacija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žemaitukų arklių augintojų asociacija yra savanoriška, savarankiška, ne pelno organizacija, apjungianti fizinius ir juridinius asmenis, auginančius Žemaitukų veislės arklius, bei šios srities specialistus. Asociacija įkurta 1997 metais balandžio 17 dieną Lietuvos gyvulininkystės institute. Ji užsiima Žemaitukų veislės arklių išsaugojimu, veisimu, populiarinimu. 2004 04 05 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.100 asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, t.y. veda Žemaitukų arklių registrą ir kilmės knygą, tvarko veislinių arklių apskaitą, išduoda kilmės sertifikatus, rekomendacijas, rengia veislės išsaugojimo, selekcines programas, vykdo arklių vertinimus, darbinių savybių išbandymus-varžybas, populiarina veislę įvairiuose leidiniuose ir organizacinėmis priemonėmis koordinuoja veislinių Žemaitukų augintojų darbą, teikia pasiūlymus valstybinėms institucijoms dėl Žemaitukų arklių genofondo saugojimo, informuoja visuomenę apie Žemaitukų išsaugojimo reikšmę. XXI a. vis labiau populiarėja turizmas, gydomasis jojimas, vaikų žirginis sportas, pramogos, todėl universaliems, elegantiškiems ir tvirtiems Žemaitukams atsiveria plačios perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač svarbu, kad Žemaitukai galės pasitarnauti užimant mokyklinio amžiaus vaikus, ugdant jų fizines ir dvasines savybes, rengiant Lietuvos žirginio sporto pamainą.

Buvęs kaunietis pasuko į nepelningą verslą

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jis mokėsi technikos ramiai, neskubėdamas, kaip sako, daugiausia per save. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvyko gyventi į Kėdainius. 1979 metais priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Jam padėjęs šios sąjungos Kauno skyrius, kuris organizavo kūrybines stovyklas. Bet vis tapybos. O pirmoji skulptūros stovykla buvo Žalgirio parke (1993 m.). Sis parkas - netoli mūsų rajono ribos, prie Cinkiškių. Ten stovi pirmas monumentalus Juliaus darbas "Maršalka Čiupurna", nors iš tikro pirmieji didesni skulptūros darbai buvo antkapiniai paminklai savo mirusiems giminaičiams. Žalgirio parke ir įvykęs didysis lūžis - posūkis į skulptūrą.
Pirmas didelis darbas Kėdainiuose - Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje "Kristus, laiminantis sūnų paklydėlį" (1995 m.). Jį laiko vienu iš geriausių savo darbų. Tie metai buvo įsidėmėtini tuo, kad Julius buvo pakviestas į Daniją ten daryti monumentaliąją medžio skulptūrą. Danai jau buvo primiršę savo medžio skulptūrų tradiciją. Jie įvertinę Juliaus darbus labai neblogai, kaip sako, geriau negu jie patys tikėjosi. Ir dabar kasmet Julius kartu su žmona, kuriai labai dėkingas už jo kūrybos palaikymą ir kuri pati jau netgi tapo skulptore, ten vyksta. Danijoje jau stovi apie 45 Juliaus skulptūros. Julius yra dalyvavęs negeriame tarptautiniame medžio drožėjų simpoziume, kai kuriuos net organizavęs ar padėjęs organizuoti, kaip Šeteniuose, C. Milošo gimtinėje. Arba paskutinis - tiesa, tai buvo respublikinis simpoziumas, jau šiais metais, kai medžio drožėjai darė skulptūras, pastatytas Kėdainiuose, Smilgos upelio pakrantėje.

Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) I dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Savisaugos (savigynos) organizacinius darinius kurti pradėta nuo pat vokiečių okupacijos pradžios. Iki 1943 m. rudens jie neturėjo ryškesnių organizacinių kontūrų ir nebuvo paplitę. 1943 m. rudenį, išplitus sovietiniam, arba raudonajam (šie terminai straipsnyje vartojami kaip sinonimai), partizanų sąjūdžiui, Lietuvoje susikūrė vadinamieji vietinės savisaugos būriai – vietinė ginkluota savisauga, ypač paplitusi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vietinė savisauga (savigyna) buvo okupantų vokiečių, lietuvių savivaldos, nacionalinio antinacinio pogrindžio sutapusių (kartu skirtingų ir net priešiškų) tikslų bei interesų rezultatas. Jos istorijos klausimai susiję su antisovietiniu pasipriešinimu, realiu, tikru ar tariamu (formaliu) bendradarbiavimu su okupantais, sovietinio ginkluoto pogrindžio represine, nusikalstama veikla. Politine prasme – tai Lietuvos žmonių (ypač valstietijos) santykio su dviem okupantais – nacių ir sovietų, problema. Apskritai Lietuvos gyventojų savisauga buvo savitas, specifinis, sudėtingas nacių Vokietijos okupacijos metų realijų istorijos reiškinys. Deja, iki šiol jo istorija nežinoma, nutylėta, labai politizuota. Vietinė savisauga kūrėsi ir veikė nepaisant įtakingo visuomenėje nacionalinio antinacinio pogrindžio neigiamo jos atžvilgiu nusistatymo, kurį lėmė neginkluoto (pasyvaus) pasipriešinimo taktika ir politinės laikysenos nuostatos nerizikuoti tautos egzistencija, vengti aukų, nepasiduoti provokacijoms, galinčioms sukelti represijas, „neiti“ nei už nacionalsocializmą, nei už bolševizmą, nedaryti nieko, kas būtų naudinga abiem Lietuvos priešams.

Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) II dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iš visų sovietinės memuarinės literatūros knygų galima išskirti A. Barausko atsiminimus. A. Barauskas (Margirio būrio vadas, LKP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto žvalgybos skyriaus viršininkas) kaimų savisaugos tematikai skyrė palyginti daug dėmesio, pateikė gan tikroviškų duomenų apie partizanų padėtį Rūdninkų girioje, priežastis, lėmusias ir aštrinusias jų ginkluotus konfliktus su kaimų savisauga. A. Barauskas buvo visiškai teisus, rašydamas apie „duonos“ ir ginklų klausimą, kaip „didžiąją problemą“. Iš tikrųjų, Rūdninkų girioje daugėjant partizanų, jiems dažnai grėsė badas. Nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. pavasario (balandžio pradžios) į girią padėti Genriko Zimano partizanams ir apskritai Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) būriams visoje Lietuvoje iš sovietinio užnugario neatskrido nė vienas lėktuvas su ginklais ir šaudmenimis. Iš autoriaus atsiminimų matyti, kad savisauga buvo visur paplitusi (tai gal net perdėta): 1943 m. rudenį pagalbiniai policijos būriai visą Rūdninkų girią apsupo „ugnies žiedu“, visuose aplinkiniuose kaimuose sudaryti savisaugos būriai. Autorius nušvietė partizanų ginkluotus susidūrimus su savisaugininkų kaimais, daugiausia su Daržininkais (Valkininkų vlsč.). Rašydamas apie įvykius ir neminėdamas datų stengėsi sudaryti iliuziją, jog su Daržininkų savisauga susidorota lengvai ir greitai, atvykus į Rūdninkų girią 1943 m. rudenį. (Iš tikrųjų šis kaimas nuginkluotas tik 1944 m. gegužės pabaigoje.)

Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) III dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Užtikrinti gyventojų saugumą, visuomeninio ir privataus turto, miestų, miestelių ir kaimų, įvairių civilių objektų apsaugą, krašto vidaus gyvenimo rimtį, kurti šias funkcijas vykdančias struktūras ir įtraukti į jas gyventojus – šie uždaviniai iškilo pačioje karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžioje. Būtent tada tai buvo ypač aktualu: priešakiniai vermachto daliniai žaibiškai (per keletą dienų) okupavo Lietuvą, jo užnugario apsaugos dalys atsiliko, be to, jos vykdė pirmiausia karinių objektų ir komunikacijų apsaugą. Susikūrusios vokiečių karo lauko komendantūros iš pradžių savo dispozicijoje neturėjo jokios karinės jėgos, kuri galėtų kovoti su atsilikusiais nuo savo dalinių, bandžiusiais priešintis ar paprasčiausiai plėšikavusiais raudonarmiečiais, sumaišties sąlygomis suaktyvėjusiais kriminaliniais elementais, palaikyti krašte tvarką ir rimtį. Krašto apsaugą vykdančios struktūros iš pradžių kūrėsi stichiškai, vokiečiai šio proceso neinicijavo ir nekontroliavo. Įmonių bei įstaigų, visuomeninio ir gyventojų turto apsauga buvo stichiškai susikūrusių 1941 m. Birželio sukilėlių būrių veiklos sudedamoji dalis; kūrėsi ir specialūs jų padaliniai – apsaugos (gynybos) būriai, sudaryti iš įmonių ir įstaigų darbininkų bei tarnautojų, kariškių, studentų ir moksleivių.

Secured By miniOrange