Žinomas istorizmo cinizmas, kad didžiausio susidomėjimo paprastai sulaukia tie istorijos momentai, kurie yra susiję su maksimaliomis žmogiškų galių įtampomis bei sąnaudomis – karai, revoliucijos, perversmai, užkariavimai ir pan. Nepaisant to, kad tie momentai dažniausiai reiškia masines žmonių žūtis bei tragedijas. Lietuvos istorijoje toks momentas yra Antrasis pasaulinis karas, bet nušviestas jis kol kas aiškiai nepakankamai. Tai nereiškia, kad tai temai apskritai būtų trūkę dėmesio – jo kai kuriais atžvilgiais net perdaug. Tačiau, kai tas dėmesys įgaudavo tendenciją virsti istorinėmis studijomis, paprastai būdavo galima konstatuoti, kad jos neišsamios, tendencingos, jose daug stereotipų kompleksų.

Jeigu turėsime omeny lietuvių istorikus, kuriems objektyviai dabar tenka atstovauti Lietuvos istorijos mokslą, tai šiuo atžvilgiu galima pasakyti, kad jiems moralinius bei metodologinius sunkumus sąlygojo iš esmės trys aplinkybės.

Pirma aplinkybė būtų ta, kad per Antrąjį pasaulinį karą, tiksliau, per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinti žydai kaip istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis ir, kad tame sunaikinime dalyvavo ir lietuviai, kaip kita istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis. Jeigu prie tos tragedijos, vadinamos holokaustu, dar pridėsime lenkų bei vokiečių – vėlgi istorinių Lietuvos etnokultūrų – eliminavimą, tai susidursime su reiškiniu – arba kitaip įvardijant – su prielaida, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais vyko dar vienas karas – karas tarp tautų, tarp piliečių.

Nepaisant to, kad tokia prielaida lietuviams tikrai nėra maloni, čia pat iškyla antra iš minėtų aplinkybių: lietuvių tautai Antrasis pasaulinis karas, atnešęs žymių gyventojų nuostolių, tuo pačiu padidino nacionalinę teritoriją – bene vienintelei iš kitų į karo verpetą įsuktų tautų, gal tik išskyrus rusus.

Tačiau šalia to, Antrasis pasaulinis karas lietuvių tautai, priešingai nei daugumai kitų tautų, neatkūrė valstybingumo. Ir tai būtų trečia iš minėtų aplinkybių.

Nereikėtų stebėtis, kad tokia aplinkybių samplaika ideologizuotam modernizmo epochos istorikui reiškė nepakeliamas vertybines perkrovas. Tačiau šiandien jau kitas laikotarpis. Nebereikia vergauti ideologijai bei stereotipams, bet tuo pačiu tenka atvirai, moraliai ir kompleksiškai tirti istorines problemas.

Istoriografinės inspiracijos. Tyrimai, aišku, bus atliekami ne tuščioje vietoje. Literatūros, kurioje vienaip ar kitaip atsispindi Lietuva Antrajame pasauliniame kare, yra pakankamai, kad inspiruotų esminių problemų formulavimą.

Viena iš tų problemų – kas ir kaip lėmė, kad Lietuva bei kitos dvi Baltijos valstybės turėjo išnykti iš tarptautinės politinės bendrijos. Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi faktu, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseweltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos, vadinasi „naujo Miuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matosi, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją ir, kad Miunchenas dėl Baltijos valstybių – tegul ir nepasirašytas, bet faktinis – buvo. Tad kiltų klausimas – ar Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, išnykimo galų gale nelėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu toks bendras interesas egzistavo, tai kodėl jis atsirado?

Antroji problema – holokausto Lietuvoje bei su ja susijusi lietuvių-žydų dilema. Beje, lietuviškoje radikalaus varianto intrepretacijoje tokios dilemos apskritai nėra. Čia centrinė vieta tenka 1941 m. birželio sukilimui, kurio metu buvo atkurta Lietuvos valstybė, o lietuviai – „atgavę orumą“2. Tuo tarpu analogiškoje žydiškoje interpretacijoje lietuvių vadinamas sukilimas traktuojamas kaip holokausto simbolis, kuomet „žiurkės išlindusios iš urvų ir ėmusios pulti žmones“3. Liberalia nuostata atlikti holokausto Lietuvoje tyrimai, regis, tik priartėjo prie minėtos lietuvių – žydų dilemos sprendimo4. Liktų atviras klausimas – kodėl būtent Lietuvoje žydai per palyginti trumpą laikotarpį – per 1941 m. antrą pusmetį – buvo taip totaliai išžudyti? To klausimo įvairiems aspektams tirti (pavyzdžiui, vienas iš tų aspektų būtų nušvietimas žydų žudymo mechanizmo Lietuvos provincijoje) bendrą koordinačių sistemą, matyt, turėtų sudaryti du svarbiausi kriterijai: horizontalus – geopolitinis ir vertikalus – moralinis.

Pagaliau, trečioji problema sietųsi su lietuvių, kaip politinės bendruomenės, identifikavimu. Žinia, kad vokiečių generalinis komisaras Rentelnas lietuvių nelaikė taip vadinama valstybine tauta, o, iš esmės, tik valstiečiais, kuriuos nesunkiai galima būsią integruoti į vokiečių tautą5. Kita vertus, savo komisarinį valdymą lietuviams planavo įvesti ir kai kurie lenkų politikai6. Taigi akivaizdu, kad iš pažiūros loginė pasekmė – Lietuvoje įvestas sovietinių komisarų valdymas – reikalautų mokslinio kvestionavimo.

Views All Time
Views All Time
3544
Views Today
Views Today
1
0 0