Vietinė savisauga nuo 1941 m. Iki 1943 m. rudens. Nesėkmingi bandymai kurti ginkluotą savisaugą

Rengę projektą lietuvių savivaldos administracijos pareigūnai vokiečiams neskyrė jokių pareigų (panašių į ryšių karininkų pareigas savisaugos batalionuose). Nenumatytas vietinės apsaugos dalinių pavaldumas policijai; su apskričių administracija, viešąja ir saugumo policija jie turėjo palaikyti tik „glaudžius ryšius“. Daugiau saitų galima įžvelgti su vokiečių vermachtu, pvz., apsaugos būrių karininkai turėjo gauti vermachto karininkų maitinimo korteles ir kt.

Kaip karinio pobūdžio organizacija vietos apsaugos daliniai buvo panašūs į sukarintą Šaulių sąjungą: nuo 1935 m. jos rinktinių vadai apskrityse buvo karo komendantai, Lietuvos kariuomenės štabo planuose šauliams numatyta pavesti tam tikras užduotis – kovoti su priešo diversantais, eiti sargybų tarnybą, saugoti kelius ir tiltus ir kt.

Kovai su „diversantų ir teroristų gaujomis“ valsčiuose ir seniūnijose turėjo būti organizuota apsaugos tarnyba (apsaugos grupės). Organizaciniu atžvilgiu jos neturėjo būti sudedamąja apskričių apsaugos būrių dalimi, tik reikalui esant „kooptuojamos“ jiems į talką. Tarnyba apsaugos grupėse skelbta „garbės tarnyba“, joms numatytas viešosios tvarkos pagalbinės policijos, priklausomos nuo lietuvių policijos nuovadų viešininkų, statusas. Į valsčių ir seniūnijų apsaugos grupes turėjo būti priimami „savanoriai ūkininkai, rimti, blaivūs, visiškai patikimi, teismo nebausti, sveiki ir ne vyresni kaip 45 metų amžiaus, tarnavę Lietuvos kariuomenėje arba viešosios tvarkos policijoje“. Apsaugos grupių nariai turėjo būti apginkluoti šautuvais ir 45–90 šovinių. Apsauginių pareigas jie turėjo eiti dirbdami „nuolatinį darbą“, negaudami jokio atlyginimo, dėvėdami civilinę aprangą (tik sužeisti ir netekę darbingumo turėjo gauti karišką pensiją, žuvusieji laidojami valdžios lėšomis). Apsauginiai ant kairės rankos privalėjo nešioti žalią raištį su užrašu „Pagelbinė policija. [Neapmokama. – R. Z.]“ ir valdžios antspaudu.

Kiekvienoje seniūnijoje apsaugos grupes turėjo sudaryti 5–10 vyrų. Be to, visuose valsčiuose turėjo veikti atskiros 15-os vyrų apsaugos grupės, tiesiogiai pavaldžios policijos nuovadų viršininkams.

Taigi jau 1942 m. pradžioje atsakingi lietuvių savivaldos administracijos pareigūnai parengė didžiulį savo užmojais ginkluotos vietos savisaugos steigimo ir antipartizaninės kovos planą. Neabejotina, kad jį įgyvendinus būtų buvę efektyviai kovojama su raudonuoju ginkluotu pogrindžiu, ypač pačioje jo veiklos užuomazgoje, visai kitaip būtų susiklosčiusi šio pogrindžio Lietuvoje istorija (ir daugelis kitų okupuotos Lietuvos vidaus gyvenimo procesų bei įvykių).

Vokiečių okupacinės valdžios požiūris į parengtą vietos savisaugos organizavimo projektą nėra aiškus. Viena tegalima pasakyti – jis buvo neigiamas. Vokiečiai tam planui nepritarė ir jo nepatvirtino, matyt, jame numatytų apsaugos priemonių nelaikė adekvačiomis raudonųjų partizanų ir kitų priešų keliamam pavojui, antra vertus, įžvelgė tam tikrą grėsmę savo politiniams interesams.

Projekte numatytoms antipartizaninės kovos priemonėms bent iš dalies įgyvendinti 1942 m. dar nebuvo nei išorės, nei vidaus sąlygų. Išskyrus nesėkmę prie Maskvos 1941 m. pabaigoje, dar nebuvo ryškių Vokietijos karinio pralaimėjimo kare požymių. Vokietijos vermachtas Rytuose turėjo strateginę iniciatyvą, vykdė puolamąsias operacijas, nesirengė gynybai. Raudonųjų partizanų ir kitų Vokietijos reicho priešų veikla Lietuvoje dar buvo silpna. Vokiečiams dar neatrodė, kad reikia ir tikslinga kurti vietinę ginkluotą savisaugą, t. y. atskiras, specialias antipartizaninės kovos pajėgas.

Be to, matyt, galima kalbėti ir apie minėtus vietinės savisaugos būrių steigimo politinius aspektus. Jų organizavimo projekte ir kituose lietuviškosios administracijos dokumentuose aiškiai matyti, kad buvo siekiama kurti savarankiškesnes, net ir politiniu atžvilgiu mažiau nuo vokiečių priklausomas lietuviškas ginkluotas pajėgas. Galima daryti prielaidą, kad tokias viltis ir iliuzijas buvo inspiravę patys vokiečiai. Alfredo Rozenbergo 1942 m. kovo 7 d. įsaku okupuotoms Baltijos šalims oficialiai suteikta vietinė savivalda, ją žadėta plėsti. Parengtas vietinės apsaugos organizavimo projektas galėjo būti susijęs su platesnės savivaldos Lietuvai suteikimo perspektyva.

Tačiau vokiečiai nesirengė lietuviškajai administracijai suteikti teisę spręsti karinio pobūdžio klausimų. Apie bet kokias karines formuotes, kurių veikla apsiribotų tik Lietuvos teritorija, turėtų savarankiškumo požymių, 1942 m. dar negalėjo būti kalbos. Svarbiausias uždavinys, kurio vokiečiai atkakliai siekė, buvo Lietuvos vyrų mobilizacija, nacionalinių karinių formuočių sudarymas ir išsiuntimas į Rytus kovoti dėl Vokietijos interesų fronte ir su daug stipresniu nei Lietuvoje sovietiniu partizaniniu judėjimu.

Vokiečių okupantų planai vietinės savisaugos struktūrų kūrimo, civilių objektų, gyventojų ir jų turto apsaugos atžvilgiu buvo kur kas kuklesni ir nuosaikesni. Iki 1943 m. pradžios ypač tose Lietuvos vietovėse, kur raudonųjų partizanų veikla nekėlė didesnio pavojaus, kaimų ir miestelių apsauga palikta lietuvių savivaldos valdžios, netgi jos vietinių institucijų nuožiūrai. Antai Tauragės apskrities valdyba 1942 m. kovo 25 d. svarstė „panaktinių“ apskrities miestelių apsaugai samdymo klausimą. Iš valdybos posėdžio protokolo matyti, kad lietuviškosios administracijos Savivaldybių departamentas šį klausimą rekomendavo „vietoje, savo nuožiūra sutvarkyti“. Tauragės apskrities valdyba „panaktiniams“ samdyti neturėjo lėšų, todėl miestelių apsauga kartu su vietos valdžia įpareigojo rūpintis pačius gyventojus, esą tai „jų asmens ir turto apsaugos reikalas“. Gyventojai turėjo patys „apsidėti“ sargybinių prievole: eiti jas paeiliui arba vietoj savęs samdyti „patikimus, sargybai tinkančius asmenis“.

Kaimų ir miestelių sargybų organizavimui daugiau dėmesio buvo skiriama Rytų Lietuvoje, kur raudonųjų partizanų veikla ir apskritai „banditizmo“ reiškiniai kėlė kur kas didesnį pavojų. Sargybų, sudarytų iš civilių gyventojų, organizavimas čia nebuvo paliktas vietos valdžios nuožiūrai ir savieigai, jo procesus „iš viršaus“ reguliavo vokiečių policijos ir lietuviškosios savivaldos administracijos valdžia. Pačios „sargybos“, kaip antipartizaninės kovos struktūros, čia įgavo sudėtingesnes organizacines ir intensyvesnes veiklos formas.

Lietuvių policijos Eišiškių apskrities vado 1943 m. kovo 17 d. rašte Varėnos valsčiaus viršaičiui minimas vokiečių SS ir policijos vado 1942 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. 56521, kuriame kovai su „banditais“ reikalauta visuose kaimuose organizuoti 2–4 civilių gyventojų vyrų sargybas. Policijos vadas apskrities valsčių viršaičiams, o šie kaimų seniūnams įsakė tokias sargybas sudaryti. Pastebėjusios banditus jos privalėjo juos sulaikyti arba bent pranešti policijai apie jų pasirodymą. Nurodymai ir direktyvos kurti sargybas buvo griežti, įsakmūs, už jų nevykdymą grasinta bausti visu griežtumu. Nepaisant to, Eišiškių apskrityje 1943 m. kovo mėn. „naktinės sargybos“ egzistavo tik popieriuje, iš tikrųjų jos dar nebuvo suorganizuotos.

Tačiau dažnėjant ir stiprėjant „banditų“ išpuoliams kai kuriose Lietuvos vietovėse, „naktinės sargybos“ Rytų Lietuvoje ir kitur nebuvo „popierinės“, jos veikė jau nuo 1943 m. pavasario. Apie jų egzistavimą galima spręsti iš fragmentiškų duomenų įvairiuose šaltiniuose. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus kaimuose „naktines sargybas“ ėjo net iki 10 vyrų dydžio grupės. Zarasų ir Utenos apskrityse organizuotos ir stiprintos sargybos saugant plentus ir kitus kelius, minimos ir „kaimų sargybos“. Raudonasis partizanas Domas Rocius (slap. Baškys) 1943 m. birželio 4 d. radiograma LPJŠ štabui Maskvoje pranešė, kad Rytų Lietuvoje prie kiekvieno vienkiemio, ypač prie didelių kelių, sargybos budi nuo 8 val. vakaro iki 4 val. ryto.

Apie Šiaulių apskrityje veikusias sargybas rašė atsiminimuose raudonasis partizanas Jurgis Baščiulis (slap. Stalionis). Jas turėjo eiti paeiliui kiekvienas gyventojas.

Kokią organizacinę struktūrą ir veiklos pobūdį „naktinės sargybos“ įgavo Rytų Lietuvoje iki 1943 m. rudens, matyti iš jų steigimo Eišiškių apskrityje planų. Apskrities viršininko įsakymu, vykdant minėtą SS ir policijos vado 1942 m. gruodžio 11 d. ir kitus įsakymus, 1943 m. rudenį „naktinės sargybos“ turėjo būti įkurtos siekiant, kad „kaimai nebūtų banditų ar kitos kokios nelaimės netyčia užklupti“. Naktinis budėjimas turėjo prasidėti saulei nusileidus ir baigtis jai patekėjus. Kiekviename kaime privalėjo budėti po 2 asmenis, dviem pamainomis (jos keitėsi 1 val. nakties). Seniūnai turėjo sudaryti ir viešai paskelbti budėtojų sąrašus ir jų budėjimo grafikus. „Naktinės sargybos“ privalėjo pastebėti įtartinus asmenis, juos sulaikyti ir pranešti artimiausiam policijos punktui, negalint sulaikyti – juos sekti, pasipriešinus – sukelti kaimo gyventojus. Ryšiams su policija palaikyti visuose kaimuose turėjo būti paruošti arkliai, sargybos privalėjo turėti trimitą ar kitą garsinio signalo priemonę. Nuolatinis budėjimas turėjo būti įvestas valsčių savivaldybėse, paštuose, taip pat kai kuriuose namuose. „Naktinėms sargyboms“ pagalbą teikti įpareigota miškų administracija, jas kontroliuoti ir tikrinti turėjo seniūnai, viršaičiai ir policijos pareigūnai.

Atskiri sargai turėjo saugoti tiltus: naktį – 2, dieną – 1 sargas.

Kaip liudija archyviniai šaltiniai (taip pat ir sovietiniai), susikūrusios „naktinės sargybos“ visur, net ir Rytų Lietuvoje, neturėjo šaunamųjų ginklų; kaimų ūkininkai ir kiti gyventojai eidami sargybą buvo ginkluoti tik lazdomis, t. y. praktiškai buvo beginkliai. Minėtas J. Baščiulis atsiminimuose rašė, kad sargybiniai buvo ginkluoti lazdomis „su seniūno parašu“ (koks ginklas buvo tos lazdos, šaltiniuose duomenų nėra). Savaime suprantama, kad taip „ginkluota“ savisauga galėjo tik įspėti gyventojus ir policiją apie pasirodžiusius „banditus“ ir kitus įtartinus asmenis; ji praktiškai negalėjo vykdyti jai keliamų reikalavimų juos sulaikyti, sekti ir persekioti.

Yra duomenų, kad panašios neginkluotos savisaugos struktūros, vykdžiusios tas pačias funkcijas, kūrėsi ir Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Antai Zenonas Blynas (buvęs Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius) karo metais rašytame dienoraštyje jau 1941 m. pabaigoje pažymėjo, kad Kaune, Šančiuose, darbininkai „dežūruoja“ ginkluoti lazdomis.

Neginkluotos civilių gyventojų sargybos buvo pavėluotai įgyvendinta 1941 m. pabaigos–1943 m. pradžios laikotarpio, kai „banditizmas“ nebuvo labai išplitęs, idėja. Ši antipartizaninės kovos priemonė aiškiai buvo nepakankama ir neveiksminga 1943 m. suaktyvėjus raudonųjų partizanų veiklai.

Galima manyti, kad bent kai kuriose Lietuvos vietovėse „naktines sargybas“ ir apskritai patikimus gyventojus pradėta ginkluoti dar iki 1943 m. rudens (kai vokiečiai oficialiai leido ginkluotis vietos savisaugai). D. Rocius (Baškys) cituotame šaltinyje, rašydamas apie „sargybas“ Rytų Lietuvoje, pažymėjo, kad jau 1943 m. pavasarį jų nariams pradėta dalinti ginklus. Alytaus aps. Stakliškių vlsč. Pikelionių k. gyventojas Z. Butkevičius taip pat tvirtino, kad 1943 m. rugpjūčio mėn. vokiečių (matyt, lietuvių) policija jam išdavė rusišką automatą ginti Stakliškes rusų partizanų užpuolimo atveju.

Ėję į „naktines sargybas“ vyrai, matyt, ginklavosi ir nelegaliai laikomais ginklais.

Sprendžiant efektyvesnės savisaugos kūrimo užduotis, pereinant prie ginkluotų jos formų, bandant įtraukti į antipartizaninę kovą civilius gyventojus, „naktinių sargybų“ reorganizavimas ir apginklavimas, matyt, nebuvo vienintelis savisaugos tobulinimo variantas.

Antinacinio lietuvių pogrindžio šaltinių duomenimis, 1943 m. rugpjūčio mėn. vokiečiai iškėlė Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo klausimą. P. Kubiliūnas rugpjūčio 20 d. pasiūlė jos atkūrimo imtis plk. Mykolui Kalmantui. Šiam atsisakius, pas vokiečių generalinio komisariato Lietuvoje politinio skyriaus viršininką von Stadeną buvo iškviesti pulkininkai Zigmas Talevičius ir Pranas Saladžius. Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimu daugiausia rūpinosi plk. P. Saladžius (1935–1940 m. buvęs jos vadas). Tačiau svarstant Šaulių sąjungos atkūrimo idėją tarp vokiečių ir lietuvių tuoj pat išryškėjo nesutarimai: vokiečiams buvo nepriimtini patriotiniai Šaulių sąjungos veiklos tikslai, ypač jos statute įrašytas svarbiausias veiklos tikslas – Lietuvos nepriklausomybės gynimas. Keisti statutą lietuvių pusė atsisakė, esą „niekas tam neturėjo teisėtos galios“. Ieškant išeities, būta siūlymų (matyt, iš vokiečių pusės) vietoj žodžio „nepriklausomybė“ įrašyti žodį „laisvė“, kaip vieną iš veiklos tikslų nurodyti „kovą su bandomis Lietuvos teritorijoje“.

Derinant principines nuostatas, išryškėjo nuomonė, kad tuometinėmis sąlygomis esą „geriau tiktų“ ne atkurti Lietuvos šaulių sąjungą, o sukurti „visai naują organizaciją“.

Kodėl taip ilgai (iki 1943 m. rudens) užtruko ir taip sunkiai vyko vietos savisaugos struktūrų kūrimo procesai? Vienas iš esminių juos stabdžiusių veiksnių ir aplinkybių, bent vokiečių požiūriu (o jis buvo lemiamas), – silpna ginkluoto sovietinio pogrindžio veikla ir jo keliamas pavojus. Vidaus reikalų vadybos pareigūnas, vienas iš ginkluotos savisaugos organizatorių Povilas Dirkys 1943 m. rudenį rašė, kad dar 1942 m. pradžioje iškilusi vietinės savisaugos būrių organizavimo idėja iki tol liko neįgyvendinta vien todėl, kad nebuvo „spiriančio reikalo“.

Neigiamą vokiečių požiūrį į vietinės savisaugos kūrimą lėmė jų okupacinės valdžios nesėkmės vykdant karines ir darbo jėgos mobilizacijas ir dėl to įsitempę vokiečių ir lietuvių santykiai, atsiradęs tarpusavio nepasitikėjimas, lietuvių politiniai (valstybingumo įgyvendinimo) siekiai, išryškėję net ir steigiant vietinę savisaugą.

Vokiečiai gerai suprato, kad sukurtos ne visai patikimos ir jų nepakankamai kontroliuojamos savisaugos struktūros gali veikti ir prieš jų interesus. Galima daryti prielaidą, kad bent iš dalies taip ir įvyko. Kaimų sargybos ir visa organizuota stebėjimo, sekimo, gyventojų įspėjimo sistema, veikusi prieš raudonuosius partizanus ir kitus „banditus“, iškilus reikalui veikė ir prieš pačius vokiečius, įspėdama gyventojus apie žmonių gaudytojų ir represinių akcijų vykdytojų pasirodymą. Lietuvių antinacinio pogrindžio šaltiniuose ir spaudoje yra duomenų, kad 1943 m. vasarą Pietryčių Lietuvoje būta vokiečių baudėjų, vykdžiusių žmonių gaudynių akcijas, apšaudymo atvejų, šie veiksmai nebuvo priskiriami raudonųjų ar lenkų partizanų veiklai.

Iki 1943 m. rudens iš visų bandymų steigti vietos savisaugą vienintelė realiai egzistavusi savisaugos forma buvo neginkluotos kaimų „naktinės sargybos“. Būdamos neginkluotos jos, nors ir varžė raudonųjų partizanų veiksmus, nekėlė jiems didesnio tiesioginio pavojaus, negalėjo vaidinti reikšmingesnio vaidmens užtikrinant savisaugą ir stabdant „banditizmo“ plitimą. Kita vertus, jos tapo organizacinėmis užuomazgomis ir branduoliais, iš kurių 1943 m. rudenį pradėjo kurtis ginkluota kaimų ir miestelių savisauga.

Views All Time
Views All Time
3411
Views Today
Views Today
1
0 0