Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. III dalis

Palangos kapinyne rasti daiktai parodo, kaip aprengti IX – XIII amžiais buvo laidojami palangiškiai. Reikia manyti, kad panašiai, tik ne taip puošniai, buvo rengiamasi ir kasdien. Per kelis šimtmečius papuošalai gerokai pasikeitė, tačiau rūbai matyti, ilgai išliko tokie pat arba labai panašūs. Palangiškių, kaip ir kitų kuršių, moterys ir netekėjusios merginos rengėsi skirtingai. Kapuose pajūryje nedaug teišlieka rūbų likučių, tačiau iš to, kas iškasta sprendžiama, kad moterys vikingų laikais, kaip ir kitur, nevaikščiodavo vienplaukėsarba paleistais plaukais. Jos galvas apsirišdavo nuometais, kuriuos susegdavo trikampiais smeigtukais papuoštais sidabro plokštele arba rečiau lankinėmis segėmis. Kai kada nuometų apačią palangiškės puošdavo stiklo karoliukais. Mergaitės nuometo nenešiojo,- jų plaukus prilaikydavo apgalviai iš žalvario plokštelių ir įvijėlių, gal ir odinio dirželio, puošto sidabru dengtais žalvariniais kūgeliais, pavidalo. Palangiškės mergaitės nemėgo kaip kitos kuršės ant galvos nešioti žalvariu išdabintas kepuraites. Moterys nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis su nedideliu kaklo iškirpimu. Nėra žinoma kokie buvę moterų sijonai – dalis vilnonio raštuoto audinio kapuose gali būti arba sijonų, arba ilgų skepetų liekanos. Skepetų apačia kartais būdavo apkraštuota žalvario įvijėlėmis. Juosmuo būdavo suraukiamas arba sutraukiamas austine juostele ar susukta virvute. Turtingos palangiškės turėjo kuomi papuošti savo aprangą. Ant kaklo jos užmaudavo auksu blizgėjusais žalvario antkakles arba įvairiaspalvių žalvario ir stiklo karoliukų apvaras. Krūtinę puošdavo įvairių rūšių labai masyviais ir puošniais, neretai sidabru klotais ir dar mėlyno stiklo akutėmis paįvairintais smeigtukais. smeigtukai buvo trikampiai, išpuošti sudėtingu ornamentu arba kryžiniai, kloti sidabru. Kartais palangiškės vienoje krūtinės pusėje įsmeigdavo vienokį, o kitoje – kitokį smeigtukus, sujungtus grandelėmis. Smeigtukai, ypač kryžiniai, turėdavo net po kelias eiles kelių rūšių kabučių. Ant rankų būdavo sumaunamos apyrankės, net po kelias ant vienos rankos. Ant skirtingų rankų mūvėdavo skirtingas ir apyrankes. Paparastai X a. ant vienos rankos būdavo maunama plati įvijinė apyrankė, o ant kitos kelios siauresnės, neretai gana sunkios. Ant rankų pirštų užsimaudavo žiedus, taip pat dažnai skirtingus. Tradicinė moters aprangos detalė ankstyvaisiais viduramžiais buvo peiliukas, juos nešiodavo prisikabinusios prie juostos. Turtingesnių moterų kapuose pasitaiko geriamieji ragai, kartais net po du, nors šiaip jau ragas laikomas būdingesniu vyrų kapams. Netenka abejoti, jog moterys taip pat gerdavo iš ragų, tik gal ne tokius stiprius gėrimus kaip vyrai. Dėl to turtingesnės moters apdarą galėjo papildyti ir geriamasis ragas.

Vyrų apdaras yra dar mažiau pažįstamas. Manoma, kad palangiškiai, kaip ir kiti kuršiai, nešiojo palaidus lininius marškinius, kelnes, sukištas į autus. Ant marškinių užsivilkdavo pa;laidinę, o žiemos metu dar ir kailinį apsiaustą. Viršutinius drabužius susegdavo viena didele lankine sege aguoniniais galais. Mūvėjo vyžomis, arba odiniais batais be pado. Ant galvos galėjo nešioti smailiaviršūnes austas kapišono pavidalo kepures. Būtina vyro kostiumo detalė buvo diržas. Diržų, kartais labai puoišnių, padabintų žalvartio plokštelėmis, spurgeliais, kartais dar ir sidabruotais, yra randama bemaž visų vyrų kapuose. Prie diržo vyrai kariai kabindavo kalaviją, gana ilgą peilį, geriamą ragą, skiltuvą. Palangiškių ilgieji peiliai būdavo įkišami į puošniais, žalvariu kaustytas makštis. Vyrai taip pat nešiojo puošmenas, tik jos dažnai buvo reikalingos dar ir kitkam – masyvios antkaklės saugojo kaklą, o po kelias ant rankų sumautos storos apyrankės gynė riešą nuo priešo kalavijo smūgio. Marškinius ir palaidines vyyrai susegdavo segėmis – nuo X amžiaus dažniausiai pasaginėmis, jos paprastai būdavo kelios, kartais skirtingais galais. . Šios segės buvo būdingos tik palangiškių vyrų apdarui, tik vienos rūšies pasaginės segės – puošnios, žvaigždiniais galais, retkarčiais papildydavo ir turtingos moters kostiumą. Vikingų laikų palangiškiai buvo gerai ginkluoti. Kiekvienas laisvas žmogus turėjo ietį, o susiruošus kovon nešdavosi net po dvi – vieną lengvesnę, mėtomą, kitą didesnę -masyvesnia geležine viršūne. Kovos kirvį turėjo ne kiekvienas, tai buvo svarbus, bet ir brangesnis ginklas. Palangiškių kovos kirviai buvo dviejų rūšių, skyrėsi jų ašmenų forma, labai panašūs į skandinaviškus. Dar žymesni kariai turėjo ir kalavijus. X amžiuje palangiškiai kaldinosi vienašmenius kalavijus savitomis, taip vadinamomis anteniniais galais rankenomis. Šie kalvijai buvo būdingi tik kuršiams, kol kas jų daugiausiai jų yra rasta Palangoje ir jos apylinkėse. Kaimyniniuose kraštuose surasti tokie kalavijai yra neabejotinai kuršiško darbo. Nuo XI amžiaus vis labiau įsigalėjo dviašmeniai kalavijai panašūs į skandinaviškus. Geležtes jiems kartais atveždavo iš kitur, tačiau kuršiai nepamiršo savo amato paslapčių ir mokėjo nukalti labai gerus kalavijus. Egilio sagos pagrindinis herojus vikingas Egilis turėjo puikų kuršišką kalaviją, vardu Angis, kovojo juomi mūšiuose ir turnyruose . Kalavijus laikydavo odinėse arba medinėse makštyse, kurių galus puošdavo gražiais apkalais. Kariai naudodavosi skydais, kurie dažnai buvo padaryti iš medžio ir aptraukti stora oda. Turtingieji kuršių kariai galvą mūšyje apsaugodavo šalmais, tačiau Palangoje kario šalmo liekanų kol kas nerasta.

Labai nedaug žinoma apie tai, kaip palangiškiai viduramžiais pramogavo ir linksminosi. Gyvenvietėje nerasta geriamų ragų, tačiau jie dažnai lydėdavo mirusius kuršius į kapus; gyviesiems tai nebuvo simbolis, bet būtinas puotos atributas – iš Vulfstano kelionių aprašymo (IX a. paskutinis ketvirtis) žinome, kad aisčių turtingieji geria kumelės pieną, o neturtingieji ir vergai midų. Kumelės pienas, matyti, būdavo parauginamas ir veikė svaiginančiai, be to baltai jį kai kada gerdavo sumaišę su krauju. Nuo XI – XII a. palangiškiai išmoko gerti ir alų, kuris jau seniai buvo verdamas skandinavų kraštuose. Birutės kalno gyvenvietės XI a. pirmosios pusės radinys – plokščias cilindro formos 5,3 cm skersmens žaidimo akmuo iš smiltainio rodo, jog lošimo aistra palangiškaims nebuvo svetima ir tuomet. Tokiais žaidimo kauliukais iš smiltainio, kaulo arba gintaro buvo žaidžiama medinėje lentoje. Vienas iš tokių žaidimų buvo nuo arabų kraštų iki Šiaurės Europos paplitęs “Malūno žaidimas”.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Views All Time
Views All Time
3551
Views Today
Views Today
1
0 0