Mokslai

Viduramžių neoplatonikas Erigena ir jo teologinės variacijos vaizduoja Platono pateiktą sąmonės schemą. Jis skiria protą (intellectus), samprotavimą (ratio) ir vidinį jausmą (sensus interior). Protas turi intuityvią prigimtį ir mąsto apie Dievą, tikriau, bando tai daryti, nes Dievas aukščiau bet kokios būties. Samprotavimas mąsto apie daiktų amžinus pirmapradžius ir pirmavaizdžius, esančius Dieve. Ir tik vidinis jausmas nukreiptas į jutiminį pasaulį. Šio jutimo veiklą sudaro sąvokų formos jutiminių vaizdinių apibendrinimas. Mistikas Hugo iš Šv. Viktoro (1097-1141) savo sąmonės traktuotėje mažai kuo skiriasi nuo Erigenos. Bendrosios schemos lygyje skirtumai tik terminų vartosena, tai liudija Platono tradicijos patvarumą. Erigenos protą atitinka Hugo stebėjimas (contemplatio), samprotavimą - apmąstymas (meditatio), vidinį jausmą - vaizduotė (cogitatio). Vėlyvųjų Viduramžių mąstytojai pirmenybę teikia ne Platono, bet Aristotelio tradicijai. Tomas Akvinietis traktuoja sielą kaip subsistencinę (nematerialią) formą, kaip dvasinę esybę. Ji nemirtinga, nes yra savarankiška kūno substancija, galinti funkcionuoti be jo. Sielai būdingi intelektualūs ir jutiminiai sugebėjimai. Be to, jutimai paklūsta protui. Tuo pat metu Akvinietis pripažįsta, kad mąstymas priklauso nuo jutimų tuo požiūriu, kad jam reikia fantasmų (gr. fantasma - juslinis atvaizdas), kaip medžiagos.

F. Bekonas, empirikas materialistas, mažai domėjosi sąmonės (sielos, pagal jo terminiją) klausimais, jo pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslo metodologijai. Jo samprotavimai apie žmogaus sielos sugebėjimus yra empirizmo metodologijos įvadas. Jis pažymi du pagrindinius sugebėjimus - samprotavimą ir valią. Šie du sielos sugebėjimai nagrinėjami atitinkamai logikos ir etikos. Logiką Bekonas supranta labai plačiai. Ji, jo nuomone, nagrinėja atradimo, teiginio, atminties ir pranešimo klausimus. Tačiau atradimo problema, griežtai kalbant, tai - ne logikos, o metodologijos, iš dalies epistemologijos (mokymo apie žinojimą) problema. Logika taip pat nenagrinėja atminties, tai psichologijos problema. Pranešimas nėra logikos dalykas, tuo domisi lingvistika ir komunikacijos teorija. Tik teiginys priskiriams logikos sričiai. Bet ir jį Bekonas nagrinėja ne tiek logikos požiūriu, kiek metodologiškai. Jo teiginys prilygsta samprotavimui, supratimui ir sprendimui. Teiginys, jo nuomone, veržiasi į tiesą. Svarbiausieji samprotavimo veiklos rezultatai yra teiginys ir tiesa, o svarbiausiasis valios rezultatas yra veikimas ir gėris. Jeigu Bekonas būtų buvęs nuoseklesnis, jis būtų išskyręs ir estetiką - mokymą apie grožį. Samprotavimo ir valios tarpininkas yra įsivaizdavimas, kurio svarbiausias vaidmuo - būti samprotavimo ir valios įrankiu.

Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K. Marksas. Jis nuosekliai taiko socialinę poziciją tiek būties (visuomeninė būtis), tiek ir sąmonės problemoms: sąmonė, jo nuomone, yra „visuomeninis produktas", kuris apibūdinamas kaip aukštai organizuotos materijos (smegenų) savybė atvaizduoti objektyviąją tikrovę. Būtina turėti omeny, kad Marksui sąmonė yra ne tiesiog smegenų savybė, o smegenis turinčio visuomenės žmogaus savybė. Žmogus palaiko sudėtingus ekonominius, socialinius, politinius ir kitokius santykius su kitais žmonėmis. Šie santykiai priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia pasaulį, ir iš esmės yra to suvokimo formos. Taigi sąmonė yra ne kas kita, kaip visuomeninė sąmonė. Svarbi ir Markso tezė apie sąmonę kaip materijos atvaizdinį. Ši tezė daug kartų buvo kritikuojama, dažniausiai neteisingai. Antai buvo teigiama, kad „atvaizdinys" yra nekritiškas sąmonės palyginimas su veidrodžiu. Nieko panašaus. Atvaizdinį (atspindį) Markas supranta ne ontologiniu, o gnoseologiniu požiūriu: jį domina ne tai, kas yra sąmonė (ontologinis aspektas), o koks sąmonės santykis su materialiuoju pasauliu (gnoseologinis aspektas). Kitaip tariant, sąmonės „apibūdinimas" yra ne šio žodžio loginis apibrėžimas, o pagrindinio gnoseologijos klausimo sprendimas apie tai, kas pirminis ir kas antrinis: kaip atvaizdinys, sąmonė antrinė materijos atžvilgiu.

Pojūčiai atsiranda dėl objektyvaus pasaulio daiktų poveikio žmogaus jutimo organams. Pojūčių tipų tiek, kiek žmogus turi jutimo organų, t.y. penki. Vadinasi galima kalbėti apie regos, klausos, lietimo, uoslės ir skonio pojūčius. Pojūčių rūšių žymiai daugiau, nei jų tipų. Pvz., lietimo pojūčiai gali būti odos lietimo (daktiliniai), temperatūros, skausmo, raumenų-sąnarių ir kitokie. Pojūčiai fiksuoja atskiras daiktų savybes ir sudaro medžiagą, iš kurios gimsta suvokimai, atspindintys objektų vientisumą. Pojūčiai žymiai didesniu mastu lemiami žmogaus organizmo biologinių faktorių, negu suvokimai. Skirtingai nuo pojūčių, suvokimai žymiai daugiau sociolizuoti, susiję su refleksija ir ankstesniuoju patyrimu. Pavyzdžiui, įkaitinto metalo matymo požiūris sudaro juslinį vaizdą, atspindintį raudoną metalo spalvą. O regėjimo suvokimas, remdamasis ankstesniuoju patyrimu, jau turi informaciją ne tik apie metalo spalvą, bet ir jo temperatūrą. Patyrimo vaidmuo suvokimo atveju suprantamas: jeigu žmogus turėjo įkaitinto metalo lietimo pojūtį, tai vėliau įkaitinto metalo spalva asocijuojasi su jo temperatūra. Refleksijos vaidmenį suvokime galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Apžiūrėdamas daiktą, žmogus gali būti nepatenkintas turimu regėjimo vaizdu. Kad geriau apžiūrėtų, žmogus keičia savo padėtį daikto atžvilgiu. Nepasitenkinimas atvaizdu rodo, kad dėmesys sutelktas ne į patį daiktą, o į jo suvokimą. Tai ir yra refleksija - dėmesys į suvokimą, o ne į jo objektą. Dėl patyrimo ir refleksijos, suvokimas atspindi daiktų ryšius ir santykius, jam būdingi supratimo elementai.

Kalbos ir minties, taip pat jų abiejų santykio su tikrove problema labai sena, iškilusi gerokai anksčiau, nei atsirado pirmieji filosofai ir lingvistai. Dabar kalbama, kad svarbiausioji kalbos funkcija yra komunikacinė, kad kalba yra bendravimo ir minties reiškimo priemonė. Visa tai, žinoma, taip. Bet praleista svarbiausia - kalbos ontologiškumas: ji yra būties organiškoji dalis ir glaudžiai susijusi su visa būtimi. Biblijos Adomas davė vardus gyvūnams ne savavališkai, o pagal jų (vardų ir gyvūnų) esmę. Tai reiškia, kad žodžio ryšys su objekto esme ne sąlyginis (pavadink vienaip ar kitaip), o ontologinis, t.y. realus dviejų esamybių ryšys - kalbos ir pasaulio: neteisingai pavadinti vadinasi ignoruoti šitą sąryšį. Bevardis pasaulis senovės žmonėms buvo svetimas. Štai kodėl prieš apsigyvendami naujoje vietovėje, žmonės visų pirma duodavo vardus upėms, ežerams, miškams, kalnams ir netgi aukštumoms. Tai buvo ne paprastas žmogaus orientyrų įvedimo į supančią tikrovę aktas, o gamtos sužmoginimo aktas, ontologinio ryšio su ja nustatymo aktas. Senovės užkeikimų magija buvo visai ne prietaras. Jos pagrindą sudaro tvirtas įsitikinimas tuo, jog žodis turi poveikį objektui, pažymėtam šiuo žodžiu ir susietam su juo. Ypatingą ryšį senovės žmonės matė tarp žmogaus ir jo vardo: vardas turi atitikti žmogaus charakterį ir prigimtį. Vardas gali neatitikti žmogaus asmenybės.

Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs - gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė". Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju - materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė nemateriali, t.y. ideali. Materialistų gnoseologinis dualizmas remiasi prielaida, kad savarankišką ontologinį statusą turi tik materija, būtent jos egzistavimas sau pakankamas. O sąmonei nebūdingas savarankiškas egzistavimas, ji yra tik materijos savybė. Kitaip tariant, šiuo požiūriu prieš mus ontologinis monizmas, sudarantis gnoseologinio dualizmo pagrindą.

Istorinė sąmonė jokiu būdu žmogui nėra įgimta. Žmogus gali būti tiesiog abejingas istorijai ir istoriškam tikrovės suvokimui. Toks suvokimas vadinamas aistorišku. Senovės graikai buvo įstabiai abejingi visa kam istoriškam. Jiems tiesiog į galvą negalėjo ateiti mintis užsiimti archeologiniais kasinėjimais arba senų monetų kolekcionavimu. Tarp kitko, pirmuoju senų monetų kolekcionieriumi buvo italų poetas F. Petrarka (1304 - 1374). Herodotas (485 m. pab. - 425 m. pr. Kr.), kurį dažnai vadina „istorijos tėvu", iš tikrųjų buvo įdomių ir linksmų istorijų, kurias jis girdėjo iš tų įvykių liudininkų, autoriumi. Ne atmetama ir tai, kad dalį šių istorijų jis sugalvojo pats. Graikiškas žodis istoria reiškė įvykį arba pasakojimą. Suprantama, kad Herodoto „Istorija" aprašė, vienos (rečiau - dviejų) kartų gyvenimo įvykius. Labiau nutolę įvykiai mitologizuoti: karalysčių ir miestų žlugimai aiškinami likimu, lemtimi arba dievų valia. Apskritai graikai nemėgo pokyčių ir išvis didelių mastų, o begalybė juos tiesiog baugino. Ne atsitiktinai, jie gyveno nedideliuose miestuose-valstybėse - poliuose. Netgi pasaulį jie įsivaizdavo nedideliu ir jaukiu - kosmosu, kuris sudarė sutvarkytą visatos dalį. Graikiškas žodis kosmos reiškė papuošalą, grožį ir tvarką. Kosmosas jiems buvo harmonijos ir grožio visuma, absoliuti tobulybė, visiška priešingybė chaosui. Žodis chaos paprastai reiškė, kažką beribio, o dėlto priešiško ir tamsaus. Chaos kilęs nuo žodžio chasko, kuris reiškia atidaryti, žiojėti. Tai - tuštuma, faktiškai - niekas, bet egzistuojantis niekas. Kosmosas kaip absoliuti tobulybė netoleravo pokyčių, nes jie reikštų jo degradaciją. Jis taip pat negalėjo ir vystytis, kadangi tai - absoliutas, aukščiau kurio nieko nėra. Taigi, kosmoso supratimas galėjo būt tik statišku, o tai reiškia - aistoriniu. Senovės graikų idealas - amžinybė, grožis ir stabilumas.

Iki šiol aš kalbėjau apie istorišką suvokimą, neišskirdamas istorizmo ir istoricizmo. Pirmą kartą konceptualinius skirtumus tarp jų išskyrė Karlas Poperis (gimęs 1902 m.) 1935 - 1936 metais. Vėliau, 1944 - 1945 metais išėjo žurnalinis jo knygos „Istoricizmo skurdumas" variantas, kuriame dviejų tipų diachroninis suvokimas, įsisavinančio laikiną visuomeninio gyvenimo dimensiją, kurio idėja buvo visapusiškai aptarta. Poperio manymu, istorikas domisi pavieniais įvykiais, o ne dėsniais ar apibendrinimais, kas būdinga istoricistui. Esminis istoricizmo uždavinys - ateities įvykių prognozavimas, pagrįstas istorijos dėsnių žinojimu. Istoricizmas remiasi istorinio vystymosi nenugalimumo idėja, griežtai determinuota neginčytinais istorijos dėsniais. Šia prasme istoricizmas, Poperio manymu, yra ypatinga fatalizmo atmaina. Diachroninis suvokimas gali būti peržiūrima ir kitais aspektais, skirtingų nuo poperiško istorizmo ir istoricizmo. Bet dėl to būtina pradėti nuo primityviausių diachronijos formų - nuo metraščio, kuris fiksuoja tik įvykių kroniką, t.y. atsako į klausimus, kas ir kada buvo. Kronika, tiksliau - sinchronija, t.y. aprašymas praktiškai koegzistuojančių įvykių, tarp kurių laiko atotrūkis nėra didelis - vienos ar dviejų kartų gyvenimo ribose - fiksuoja artimus įvykius. Tai - Herodoto ar europietiškų viduramžių epochos kronikų pobūdžio „istorijos". Diachroninis suvokimas prasideda nuo kronikos pavertimo susijusia visuma. Pavyzdžiui, kronikos siužetiškumas yra jos transformacijos į istoriją sąlyga. O griežtai tariant, tai - istoriška socialinių įvykių interpretacija, jų sisteminimas tarpininkaujant vertybėms ir įvertinimams. Net primityvus įvykio įvertinimas, tarkim, iš simpatijų ar antipatijų joms pozicijos jau yra istoriška interpretacija.