„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Viduramžiai
Viduramžiais būties problema buvo siejama su klausimu apie tai, ar universalijos (visuotinis = būtis) turi ontologinę reikšmę, t.y. ar jos egzistuoja savaime ir nepriklausomai nuo materijos, daiktų, sąmonės ir kt., ar priklauso nuo pastarųjų. Šis klausimas buvo sprendžiamas tokio pasaulio paveikslo kontekste. Viduramžių mąstytojai matė aiškų skirtumą tarp dvasios ir materijos, tarp aukščiausio tobulybės pasaulio ir žemiausio netobulybės pasaulio. Viduramžių universume veikė du dėsnių lygiai: vienas – Žemei, o kitas – Dangui. Kosmosas atrodė kaip didžiulės kopėčios su Dievu viršuje. Sudaryta iš materijos, Žemė buvo apačioje, tiesiog virš pragaro. Nuo Aristotelio ir Ptolemėjaus (90-160) Viduramžių mąstytojai paveldėjo geocentrinį pasaulio modelį, kuriame Žemė buvo visatos centras. Šiame modelyje gausu krikščionybės simbolikos: Žemė yra pasaulio centras todėl, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pavidalą. Aristotelis skyrė pasaulį į esantį po mėnuliu ir pasaulį – virš Mėnulio. Virš mėnulio esantis pasaulis buvo tobulų judėjimų sritis, o po mėnuliu – buvo pasmerktas defektams ir netobulybėms. Aristotelis ir jo viduramžiškieji pasekėjai manė, kad žemės kūnai ir daiktai, sudaryti iš keturių stichijų (vandens, ugnies, žemės ir oro), veikia pagal vienokius dėsnius. Dangaus kūnai, sukurti iš eterio, kvintesencijos (lot. quinta essentia – penktoji esmė), tobulai juda apskritimais ir paklūsta kitokiems dėsniams. Čia Dievas traktuojamas kaip visatos nejudantis judintojas.