Krikščionybė

Galbūt daugeliui bus sunku sutikti su velnio įasmeninimo išaiškinimu, kadangi Biblijoje jis gan dažnai minimas ir klaidina kai kuriuos žmones. Tačiau tai nėra sunku paaiškinti: Biblija įspūdinga tuo, kad negyvi daiktai ar abstraktus dalykai kaip išmintis, turtas, nuodėmė, bažnyčia yra įasmeninami. Tačiau tik velnio atveju iškyla tam tikrų nesusipratimų. Išminties personifikacija. “Palaimintas žmogus, kurs randa išmintį ir kurs turi apsčiai gudrumo. Nes įsigyti ją verčiau nekaip pelnytis sidabro ir jos vaisiai geresni už geriausią ir tyriausią auksą. Ji brangesnė už visus turtus, ir visa, ko trokštama, negali su ja lygintis.” (Pat 3:13-15) “Išmintis pasistatė sau namus; ji išsikirto septynis šulus.” (Pat 9:1)

Biblija pabrėžia, kad teisieji bus apdovanoti tik po prisikėlimo, sugrįžus Kristui. Atsakingų mirusiųjų (žr. 4.8 poskyrį) prikėlimas bus pirmasis dalykas, kurį padarys Kristus; po šito seks teismas. Jei “siela” po mirties tuoj pat patektų į dangų, tada nereikėtų prisikėlimo. Paulius pasakė, kad jeigu mirusieji nebus prikelti, tada visos pastangos paklusti Dievui yra beprasmės (1 Kor 15:32). Jis tikrai nebūtų taip aiškinęs, jei tikėtų, jog jis dar bus apdovanotas paimant jo “sielą” į dangų tuoj po mirties. Taigi galime numanyti, kad jis tikėjo kūno prisikėlimą esant vienintele apdovanojimo forma. Kristus drąsino mus aiškindamas, jog žmogui, kuris dabar gyvena dorai, “bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (Lk 14:14).

Kalbėdamas apie Biblijos pagrindus (kuriuos mes analizuojame šioje knygoje), Paulius “sakė jiems pamokslus iš Raštų, aiškindamas ir įrodinėdamas, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusiųjų” (Apd 17:2,3). Tai sistemingas, loginis Biblijos įrodymas. Paulius “kaip jam buvo įprasta… įrodinėjo”. Jam tai buvo būdinga (taip pat žr. Apd 17:19). Korinte Paulius “sakė pamokslus sinagogose kiekvieną sabatą ir įtikinėjo žydus… jiems priešgyniaujant ir piktžodžiaujant…” (Apd 18:4-6). Įtikėję žmonės klausėsi Pauliaus žodžių, paremtų Biblijos mokymu; niekur nesutiksite tokių žodžių: “Jėzaus vizija mano miegamajame”, “neapsakomas jausmas apėmė mane”, “kartą vakare aš sutikau Viešpatį”.

Studijuojant Bibliją atrandama tam tikra tikėjimo tiesų sistema; gaila, bet dėl nepakankamo dėmesio Biblijai žmonių religiniame mąstyme egzistuoja taip pat tam tikra klaidų sistema. Bet kokia kaina siekdamas sušvelninti mirties neišvengiamumą, žmogus pradėjo tikėti turįs “nemirtingą sielą”. Pripažinus žmoguje egzistuojant tokį nemirtingą elementą, reikia taip pat pripažinti, kad jis turi kažkur eiti po mirties. Dėl šito pradėta galvoti, jog teisiųjų ir nusidėjėlių likimai po mirties turi kažkaip išsiskirti. Stengiantis visą tai suderinti, prieita išvados, jog egzistuoja vieta, vadinama Dangumi, į kurią patenka “geros nemirtingos sielos”, ir taip pat yra kita vieta, vadinama pragaru, į kurią patenka “blogos nemirtingos sielos”. Jau esame parodę, kad pagal Biblijos mokymą “nemirtinga siela” negali egzistuoti. Dabar panagrinėsime kitas klaidingas idėjas, būdingas visuotinai pripažintiems aiškinimams.

Iš šio skyriaus sužinojome, kad Dievo Dvasia priklauso Jo protui, tikslui ir jėgai, kurios dėka Jis kuria. Mes pabrėžėme, kad Dvasia ryškiai atskleidžiama mums per Dievo Žodį. Daugelio dabartinių krikščionių problemų priežastis yra viso to neįvertinimas. Kadangi sunku suvokti, kad tokia stipri jėga sudėta į vieną knygą, norisi tikėti, kad be Biblijos egzistuoja ir kita Dievo apsireiškimo žmonėms forma. Mūsų netobula žmogiška prigimtis (Jer 17:9) sunkiai supranta tikrą Dievo Žodžio tiesą (Jn 17:17), daugelis žmonių linkę tikėti kitomis apreiškimo formomis, daug patrauklesnėmis žmogaus protui.

Mums mirštant Dievas paima iš mūsų Savo dvasią, ir tada ne tik miršta kūnas, bet taip pat nutrūksta visa mūsų sąmonės veikla. Dovydas suvokė tai, todėl jis pasitikėjo Dievu, o ne tokiais silpnais sutvėrimais, kaip žmonės. Ps 146:3-5 suduoda smūgį humanizmo pretenzijoms: “Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę (iš kurios mes visi esame padaryti); tuomet dings visi jo sumanymai. Palaimintas, kieno padėjėjas yra Jokūbo Dievas”. Po mirties “dulkės sugrįš į žemę, iš kurios yra, ir dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė” (Koh 12:7). Jau esame išsiaiškinę, jog per savo Dvasią Dievas yra visur. Šia prasme “Dievas yra Dvasia” (Jn 4:24).

Tikintieji po Jėzaus sugrįžimo vėl panaudos stebuklingas Šventosios Dvasios dovanas, kad pakeistų esamą pasaulį į Dievo Karalystę. Todėl šios dovanos vadinamos “būsimo amžiaus (pasaulio) jėgomis” (Žyd 6:4,5). Joelio 2:26-29 aprašomas didžiulis dvasios išliejimas, kuris sekė po Izraelio atgailavimo. Tas faktas, kad dovanos bus suteiktos tikintiesiems po Kristaus sugrįžimo, patvirtina nuomonę, kad šiuo metu mes tų dovanų neturime. Kiekvienas krikščionis, įdėmiai skaitantis Raštus ir sekantis pasaulyje vykstančius įvykius, tiki, kad Kristus ilgai neužtruks. Biblijos pranašystės sako, kad kažkuriuo I-ojo amžiaus metu žmonės turėjo dvasios dovanas, vėliau jos buvo atimtos ir vėl bus suteiktos, Jėzui sugrįžus: “Jei tai pranašystės dovanos, jos pranyks; jei liežuviai, jie paliaus; jei pažinimas, jis pranyks. Nes dalinis yra mūsų pažinimas ir dalinis yra mūsų pranašavimas; bet kada ateis atbaigtybė, kas yra iš dalies, pranyks” (1 Kor 13:8-10).

“Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti (atkreipkite dėmesį į šio fakto pabrėžimą)… ir žmogus neviršija gyvulio… Visi (t.y. žmogus bei gyvūnai) eina į vieną vietą (kapą), visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes” (Koh 3:19,20). Įkvėptasis Koheleto rašytojas maldoje prašė Dievą padėti žmonėms suvokti šį nemalonų faktą, kad “jie (žmonės), jų pačių matymu, yra gyvuliai” (Koh 3:18). Taigi galima numanyti, jog daugeliui žmonių bus sunku tai pripažinti; iš tiesų, nusižeminti priverčia suvokimas, kad pagal prigimtį mes esame tiesiog gyvūnai, ir gyvename vadovaudamiesi tais pačias savisaugos, dauginimosi bei stipriausiųjų išlikimo instinktais. Koh 3:18 sakoma, jog Dievas “tiria” žmones parodydams jiems, kad jie tėra gyvūnai; t.y. tikrai nuolankūs ir paklusnūs Dievui žmonės suvoks šią tiesą, o kiti neišlaikys šito bandymo. Dvidešimtame amžiuje po pasaulį nepastebimai paplito humanizmo filosofija, pagal kurią žmonės yra nepaprastai svarbūs ir vertingi.

Įvairiais laikais, spręsdamas klausimus, susijusius su žmonėmis, Dievas siųsdavo savo jėgą (“Šventąją Dvasią”) žmonėms. Tačiau tai nebuvo tik “banko čekis”, leidžiantis žmonėms elgtis su juo taip, kaip jie nori; ši Šventoji Dvasia buvo reikalinga tam tikram tikslui pasiekti. Šią misiją įvykdžius, Šventosios Dvasios dovana būdavo atimama. Privalome prisiminti, kad Dievo dvasia padeda pasiekti tą tikslą, kuris yra Jo galvoje. Retsykiais Jo tikslas suteikia trumpalaikių kančių žmogui, tam kad būtų įgyvendintas Jo ilgalaikis tikslas (žr. 6.1 poskyrį). Tad reikia manyti, kad Šventoji Dvasia nebūtinai bus naudojama žmonių kančioms palengvinti. Bet koks palengvinimas bus nukreiptas aukštesniam Dievo tikslui pasiekti.

Atrodo, kad dauguma žmonių praleidžia labai mažai laiko mąstydami apie mirtį, ar apie savo prigimtį, kuri yra pagrindinė mirties priežastis. Be tokios savianalizės nepasiekiamas reikiamas savęs pažinimas, todėl žmonės eina per gyvenimą vadovaudamiesi tiktai savo pačių prigimtiniais geismais. Nors tas ir slepiama, bet dažnai atsisakoma pripažinti tą faktą, kad gyvenimas yra toks trumpas, jog mirtis užklups mus netgi per daug greitai. “Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta”. “Mes visi mirštame ir krentame žemėn kaip vanduo, kurs nebegrįžta”. “Kaip žaliuojanti žolė; rytmetį žydi (mūsų jaunystė) ir žaliuoja, vakare nukertama ir džiūsta”. (Jok 4:14; 2 Sam 14:14; Ps 90:5,6). Mozė, tikrai mąstantis žmogus, pripažino tai ir maldavo Dievą: “Pamokyk mus suskaityti mūsų dienas, kad pasiektumėm širdies išmintį” (Ps 90:12). Todėl turėdami omenyje gyvenimo trumpumą, mes turėtume pirmaeilį dėmesį skirti tikros išminties įgijimui.