Krikščionybė

Ištrauka iš Petro laiško atskleidžia panašumą tarp teismo, kuris ištiko žemę Nojaus laikais, ir to, kuris įvyks ateityje, kuomet ateis "Viešpaties diena". "Ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė... palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai" (2 Pt 3:6,7). Petras pažymi skirtumą tarp vandens, kuris buvo naikinimo įrankiu Nojaus laikais, ir ugnies, kuri bus naudojama antrojo Kristaus atėjimo metu. "Dangūs ir žemė" Nojaus laikais nebuvo sunaikinti tiesiogine prasme, tiktai žuvo "kiekvienas kūnas", kuris buvo nuodėmingas (Pr 7:21; plg. 6:5,12). Taigi iš to seka, kad "dangūs ir žemė" reiškia pasaulio, ar žmonių visuomenės, santvarką. Tie, kas neteisingai supranta šią ištrauką, yra linkę nekreipti dėmesio į žodžius, kuriuose kalbama apie "dangaus" sunaikinimą. Jų negalima suprasti tiesiogine prasme, nes dangūs yra Dievo buvimo vieta (Ps 123:1), kur nėra nuodėmingumo (Hab 1:13; Ps 65:5,6), ir jie skelbia Dievo garbę (Ps 19:2). Jeigu žodžius apie "dangų" reikia suprasti perkeltine prasme, tai tas pats taikytina ir "žemei".

Kiekvienas, per kurį Dievas nusprendžia pasirodyti arba apsireikšti, gali vadintis Jo vardu. Taigi žmonės ir angelai, kaip ir Jėzus, gali vadintis Dievo Vardu. Tai yra gyvybiškai svarbus principas, padedantis mums išsiaiškinti daugelį dalykų Biblijoje. Štai sūnus gali vadintis savo tėvo vardu; jis yra daugiau ar mažiau panašus į savo tėvą ir gali turėti tą patį vardą, bet tėvas ir sūnus - tai ne vienas ir tas pats asmuo. Lygiai taip pat kokios nors firmos atstovas gali kalbėti firmos vardu; tarkim dirbdamas Unilever'io firmoje, jis gali kam nors paskambinti biznio reikalais ir pasakyti "Alio, čia Unilever'is"; jis pats nėra ponas Unilever'is, bet dirbdamas pastarojo firmoje, vadinasi jo vardu. Panašiai buvo ir su Jėzumi.

Dovydas, kaip ir Abraomas bei kiti Dievo pažadų gavėjai, gyveno nelengvai. Jis buvo jauniausias sūnus didelėje šeimoje. 1000 metų prieš Kristų Izraelyje tai reiškė, kad jis ganė avis ir buvo savo gana valdingų vyresniųjų brolių pasiuntinys (1 Sam 15-17). Per tą laiką jis įgavo tokį tikėjimą Dievu, kokį nuo tada pasiekė tik nedaugelis žmonių. Atėjo diena, kuomet izraelitai turėjo galiausiai priimti iššūkį iš savo agresyvių kaimynų - pilistimų. Žydai privalėjo iširinkti iš savo tarpo tokį žmogų, kuris galėtų kautis su milžinu Galijotu, pilistimų geriausiu kovotoju. Pagal pateiktą sąlygą nugalėtojas imtų valdyti pralaimėjusius. Su Dievo pagalba Dovydas nugalėjo Galijotą naudodamas tik akmenų svaidyklę. Ši pergalė atnešė Dovydui populiarumą, didesnį net už jų karaliaus (Sauliaus) populiarumą. Bet "pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė" (Gg 8:6) - šiuos žodžius patvirtino tolesni Sauliaus poelgiai. Jis 20 metų nuolat persekiojo Dovydą, vaikydamasis jį tarsi žiurkę po pietų Izraelio dykumą.

Kaip jau minėjome, tiek Dievo, tiek ir jo Sūnaus Jėzaus Vardas turi labai gilią prasmę. Kalbėdami apie "Dievą", mes tuo pačiu paliečiame Jo visus nuostabius ketinimus, kupinus meilės ir tiesos. Todėl Dievo Vardas neturi būti naudojamas tuščiai, kaip koks švelnus keiksmažodis ar jaustukas susierzinimui išreikšti. Taip darydamas žmogus labai įžeidžia savo sutvėtrėją. Dėl šios priežasties kiekvienas, gerbiantis Dievą ir norintis Jam patikti turi visaip stengtis nenaudoti Dievo Vardo be reikalo. Daugelyje visuomeniu visame pasaulyje šitoks piktžodžiavimas yra tapęs normine šiuolaikinės kalbos dalimi; nėra lengva pakeisti visą gyvenimą ugdytą įprotį. Nuoširdi malda su pagalbos prašymu šiam dalykui pasiekti tikrai neliks Dievo nepastebėta. Visiems, esantiems mūsų kontrolės ir įtakos sferoje, pvz. vaikams, turėtų būti primenamas šio piktžodžiavimo rimtumas: "Nes nepsiliks be bausmės, kas imtų jo (Viešpaties) vardą dėl tuščio dalyko." (Įst 5:11)

Teisingas šių dalykų supratimas padės mums suvokti Dievo pažadų tvirtumą. Skeptikai neteisingai kaltino pirmuosius krikščionių pamokslautojus tuo, kad jie nepateikia įtikinančių įrodymų. Atsakydamas į tai Paulius paaiškino, kad Dievo pažadus savo mirtimi patvirtino Kristus, todėl viltis, apie kurią jie kalba, neturėtų kelti abejonių, nes tai yra tikrai tvirtas pasiūlymas: "Kaip Dievas ištikimas, mūsų žodis (skelbiamas) jums nebuvo 'taip' ir 'ne'. Nes Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kurį jums paskelbėme... nebuvo 'taip' ir 'ne', bet Jame buvo 'taip'. Nes visi Dievo pažadai Jame yra 'taip' ir Jame 'amen'" (2 Kor 1:17-20).

Taigi "Dievas yra" Jo savybės. Bet vien tik paprasčiausiai perskaičius "Dievas yra meilė", visiškai neprotinga būtų teigti, kad tokia abstrakti savybė kaip meilė yra "Dievas". Mes galime ką nors vadinti "pačiu gerumu", bet tai nereiškia, kad tas asmuo neegzistuoja kūniškai; juk būtent jo kūniškas egzistavimas ir atskleidžia mums tą gerumą. Dvasia - tai Dievo energija, todėl daugelyje vietų skaitome, kaip Dievas siunčia arba nukreipia savo Dvasią ir šitaip pasiekia vienokį ar kitokį tikslą, atitinkantį Jo valią ir charakterį. Netgi rašoma, kad Jis sutvėrė dvasią (Am 4:13; hebrajiškas žodis, išverstas "vėjas", gali būti verčiamas ir kaip "dvasia"). Todėl teiginys, kad Dievas - tai Jo Dvasia vien tik tiesiogine prasme, yra tautologiškas ir praktiškai atmeta Dievo egzistavimą.

Žmonijos istorijai besivystant po Adomo ir Ievos, žmonės darėsi vis labiau sugedę. Įvykiai klostėsi taip, kad civilizacija pasiekė tokią moralinės degradacijos stadiją, jog Dievas nusprendė sunaikinti visą gyvybę žemės paviršiuje išskyrus Nojų ir jo šeimą (Pr 6:5-8). Dievas liepė Nojui pasistatyti arką kurioje jis su visa savo šeima bei su visų gyvūnų rūšių atstovais galėtų gyventi pasaulinio tvano metu. Tarp kitko, reikia pabrėžti, kad šalia aiškaus aprašymo, pateikto Biblijoje, yra taip pat pakankamai mokslinių duomenų, patvirtnančių, jog šis didžiulis tvanas tikrai įvyko. Atkreipkite dėmesį, kad žemė (t.y. ši planeta tiesiogine prasme) nebuvo sunaikinta. Žuvo tik sugedusi žmonių bendruomenė, kuri gyveno joje: "ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės" (Pr 7:21). Jėzus (Mt 24:37) ir Petras (2 Pt 3:6-12) Nojaus laikais įvykusiame teisme matė prototipą to teismo, kuris įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu. Tokiu būdu nepataisomai sugedusi žmonija Nojaus laikais sulyginama su mūsų šiuolaikiniu pasauliu, kuris bus nubaustas sugrįžus Kristui.