Krikščionybė

Džonas Foksas - istorikas, žinomos “Kankinių knygos” autorius. Ši knyga protestantų vyskupų įsakymu, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti. Džonas Foksas (John Fox) gimė 1517 m. Bostone, Linkolnširo grafystėje, Anglijoje. Anksti neteko tėvo. Jį užaugino motina, kuri po pirmojo vyro mirties ištekėjo antrą kartą. Draugai, pastebėję nepaprastus Fokso sugebėjimus ir talentus, pasirūpino, kad Džonas studijuotų Oksforde, kur vėliau buvo išrinktas Magdalenos koledžo garbės nariu. Universitete tai buvo laikoma didele garbe, o šis vardas buvo suteikiamas labai retai ir tik išskirtiniams bei labai pasižymėjusiems asmenims.

Jėzus išsirinko dvylika apaštalų tarnauti žydams ir septyniasdešimt mokinių – pagonims ne iš tautos išminčių ar didžiūnų, bet iš beraščių Galilėjos žvejų. Jis neturėjo namų nei žemiškų turtų, nei jokių pažinčių tarp galingųjų ar turtingųjų. Kelios pamaldžios moterys karts nuo karto papildydavo Jo piniginę, tačiau ir toji buvo vagies ir išdaviko rankose. Jis bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais, siekdamas pakelti juos į aukštesnio ir tauresnio gyvenimo lygmenį. Reformaciją Jis pradėjo nuo žemiausiųjų klasių, kurias išdidieji – anų dienų hierarchai – tik niekino ir ignoravo. Jėzus nesiekė pelnyti didžiūnų palankumo, bet, priešingai, sukeldavo jų neapykantą ir persekojimus.

Bažnyčios istorijos šaltiniai - duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies - žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas - Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė - Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas - Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas - Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, - dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.

Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę - antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai. Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis - visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą.

Philip Schaff, šveicarų kilmės amerikietis, ekumeninių pažiūrų teologas, kurio darbai padėjo įtvirtinti etalonus bažnyčios istorijos moksle Jungtinėse Amerikos Valstijose. Shaff’as gimė 1819 m. Šveicarijoje, dailidės šeimoje. Jis užaugo Prūsų Sąjungos Evangelikų bažnyčioje, o vėliau perėjo į Vokiečių Reformatų bažnyčią. Schaff’as studijavo garsiuosiuose Tiubingeno, Halės ir Berlyno universitetuose, o 1842 m., jam jau pačiam dėstant Berlyno universitete, jo susidomėjimą bažnyčios istorija pažadino pažintis su žymiu bažnyčios istoriku Johann’u Neander’iu. 1844 m. Schaff’as emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir tais pačiais metais tapo bažnyčios istorijos ir biblinės literatūros profesoriumi Vokiečių Reformatų bažnyčios teologinėje seminarijoje Mercersburgo mieste, Pensilvanijos valstijoje. Žymiausias Philipp’o Schaff’o darbas - septynių tomų “Krikščionių bažnyčios istorija” (1858-1892). Jis taip pat redagavo nikėjinio ir ponikėjinio laikotarpio Bažnyčios tėvų raštų anglišką vertimą ir dalyvavo ruošiant vadinamąjį Pataisytą Biblijos vertimą (Revised Version of the Bible).