| | |

Apie Lenos Lolašvili atvejį

[Dialogo kultūros institutas (direktorius Rimantas Meškėnas) 2004 m. išleido egzorcisto Gabriele Amorth knygą „Nauji egzorcisto pasakojimai”, kurios įžangoje ginama kardinolo A. J. Bačkio pasmerkta aiškiaregė Lena Lolašvili, rėmusi atstatydintą prezidentą R. Paksą. Bažnyčia paneigė įžangoje aprašytą atvejį, kad Leną Lolašvili tyrė pats G. Amorthas, bet vėliau A. Antanaičio TV laida „Pulsas” parodė šio tyrimo vaizdo įrašą.]

[…] Laidoje dalyvauja Teisingumo ministerijos religijų reikalų tarybos vyr. specialistas Juozas Ruzgys, Dialogo kultūros instituto direktorius Rimantas Meškėnas ir Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigas Edmundas Naujokaitis. Kunige Edmundai, kas tai yra egzorcizmas?

E. N. Egzorcizmas yra velnio išvarymo apeiga, atliekama Bažnyčios įgalioto asmens. Senojoje Bažnyčioje egzorcizmus skaitydavo tam tikrą charizmą turintys asmenys, vėliau įvesti egzorcisto šventimai, kurie yra vieni iš taip vadinamų mažųjų šventimų. Jais klierikas gauna tam tikrą įgaliojimą iš Bažnyčios, bet praktiškai jį vykdyti gali tik tapęs kunigu, turėdamas tam pasiruošimą ir vyskupo leidimą.

Bet ar Jūs galite, tarkime, diagnozuoti, ar žmogus apsėstas, ar ne?

| | |

Pastarųjų dienų šventieji – mormonai

Šios bažnyčios įkūrėjas – Jozefas Smitas (1805-1844). Jo šeima buvo krikščioniška, tačiau nesusijusi su jokia konkrečia bažnyčia. Pirmoji vizija aplankė keturiolikmetį Jozefą. Jam pasirodė Dievas Tėvas bei Jėzus Kristus ir pasakė, jog žemėje kol kas nėra tikros krikščionių bažnyčios, ir todėl jis neturėtų skubėti rinktis. Antrąją viziją J.Smitas pamatė būdamas septyniolikos – jam apsireiškė angelas Moronijus ir nurodė vietą, kur užkastos auksinės plokštės, ant kurių aprašyta senovės Amerikos civilizacijos istorija. Ketverius metus J.Smitas dirbo, kol išvertė tekstą ir išleido jį, pavadinęs Mormono knyga. 1830-aisiais J.Smitas Niujorke įkūrė Kristaus bažnyčią, kurią 1838 metais pervadino į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią. Nauja bažnyčia patyrė persekiojimų, nes buvo manoma, jog mormonai skelbia naująją teokratiją bei poligamiją. Didelio pasipriešinimo sulaukė ir mormonų teiginys, jog Mormono knyga yra apreikštasis Dievo žodis, toks pat kaip hebrajų ar krikščionių raštai. Nors opozicija ir trukdė, bažnyčia augo. Jos nariai buvo persekiojami, tremiami, todėl 1847 m., vedami antrojo bažnyčios prezidento Brighamo Youngo (1801-1877), jie atsidūrė Druskos ežero slėnyje (Salt Lake Valley) ir čia įkūrė Salt Lake Sičio miestą, dabartinės Jutos valstijos sostinę.

„Neturėk kitų dievų, tiktai mane“
| | |

„Neturėk kitų dievų, tiktai mane“

Tai reiškia: “Mane vieną laikyk savo Dievu”. Kas tuo pasakyta ir kaip tai suprasti? Ką reiškia “turėti Dievą” arba kas yra “Dievas”? Atsakymas: “Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taigi “turėti Dievą” yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir Jį tikėti”; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą ir stabą. Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievo tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo. Mat jie abu neatsiejami – tikėjimas ir Dievas. Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasiklauji, tas ir yra tavo Dievas. Todėl ir šio įsakymo prasmė ta, kad jis reikalauja teisingo širdies tikėjimo ir pasitikėjimo, nukreipto į tikrą, vienintelį Dievą ir tik jo vieno besilaikančio. Šiuo įsakymu norima pasakyti tik tai: “Žiūrėk, kad tik aš vienas būčiau tavo Dievas ir neieškok jokio kito!”; tai reiškia: “Jei tau trūksta gėrio, tikėkis jo iš manęs ir ieškok manyje, o jei kenti nelaimes ir vargą, ateik ir laikykis manęs. Aš, aš tave apdovanosiu ir padėsiu išsivaduoti iš visų vargų, tik neleisk savo širdžiai prisirišti prie nieko kito ir jo įsikibusiai laikytis”. Šitai išdėstysiu paprasčiau, kad būtų suprantama ir atpažįstama iš kasdienio gyvenimo teikiamų priešybių. Antai gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis irgi turi Dievą, vardu Mamoną, t.y. pinigų ur turto, paveda jiems visą savo širdį, ir jie yra įprasčiausias stabas pasaulyje.

| | |

„Tikėjimo Žodis“. Ieškojimų kelias

„Tikėjimo žodis“ visų pirma yra charizminė bendruomenė, bet daugiau nei charizminė. Tai yra evangelinė bendruomenė, nes mes giname Šventojo Rašto neklystamumą ir pripažįstame Bibliją kaip aukščiausiąjį autoritetą, kaip tai daro ir kitos evangelinės bendruomenės. „Tikėjimo žodis“, be abejo, yra protestantiška bendruomenė, ir mes matome reformacijos pavelde labai daug teigiamų dalykų – vertiname reformaciją teigiamai. Bet, drįsčiau sakyti, kad „Tikėjimo žodis“ yra daugiau nei protestantiška bendruomenė. Esame ir katalikiška bendruomenė tuo atžvilgiu, kad pripažįstame visuotinius krikščioniškus išpažinimus, kaip Nikėjos, Atanazo ir apaštališką išpažinimą, mūsų bendrijos išpažinimas išplaukia iš šitų išpažinimų, ir tai daro mus visiškai krikščioniška, katalikiška bendruomene. Ir galiausiai mes esame krikščionys, patys tikriausi krikščionys, nes Kristus yra mūsų pamatas – Naujojo Testamento apaštalų mokymas yra tai, kuo mes remiamės savo tikėjimo praktikoje.

| | |

Švč. Mergelės apreiškimo cerkvė

Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto – pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių.

| | |

Viltingas kardinolo V.Kasperio vizitas Maskvoje

Kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, be abejonės, vienu pagrindinių jo pokalbių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu klausimų vėl buvo „Ukrainos unitų“ problema, šį kartą dėl jų siekio įgyti patriarchato statusą. Daugiau kaip penkis milijonus narių turinti Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų skaičiumi yra didžiausia iš visų vienybę su Roma turinčių Rytų krikščionių bendruomenių. Kitos, įsiliejusios į Katalikų Bažnyčią, tačiau išlaikiusios savo tradicinę „bizantiškąją“ liturgiją, bendruomenės, – koptai, sirai, chaldėjai, armėnai, maronitai, melchitai, – nors yra mažesnės už ukrainiečius, bet turi patriarchatų statusą. Ukrainos katalikai savo „patriarchališkumo“ nori ir kaip jų dešimtmečių herojiškos egzistencijos pripažinimo pogrindžio sąlygomis, kai sovietinio diktatoriaus Stalino potvarkiu unitai buvo sujungti su Maskvos stačiatikių patriarchatu ir laisvę atgavo tik 1990 metais. Kaip primena JAV katalikų žinių agentūros korespondentė Romoje Sindi Vuden, tais komunistinio persekiojimo metais tuometis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis, ištremtas į Vakarus, daugelio vyskupų ir tikinčiųjų išeivijoje pritarimu buvo pradėjęs tituluotis patriarchu. Tačiau 1976 metais tuometis popiežius Paulius VI, susitikęs su ukrainiečių katalikų vyskupais, sakė, kad „dar ne laikas“ pripažinti jų patriarchatą.

| | |

Krikščionybės įkūrėjas

„Laikų pilnatvei” atėjus, Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, „visų tautų Laukiamąjį”, atpirkti pasaulio iš nuodėmės prakeikimo ir įtvirtinti amžinosios tiesos, meilės ir ramybės karalystės visiems tiems, kurie tikės Jo vardą. Jėzuje Kristuje užsibaigia paruošiamasis dieviškosios ir žmogiškosios istorijos etapas. Jame pasiekia kulminaciją visi prieš tai žydams ir pagonims Dievo duoti apreiškimai. Jame išsipildo didžiausias pagonių ir žydų troškimas bei pastangos būti atpirktiems. Savo dieviškąja prigimtimi – kaip Logos – pasak šventojo Jono, Jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, veikiančioji jėga pasaulio sukūrime, jo išsaugojime bei visuose parengiamuosiuose Dievo apsireiškimuose, kurie buvo atbaigti Jo įsikūnijimu. Savo žmogiškąja prigimtimi – kaip Jėzus iš Nazareto – Jis yra subrendęs žmonijos religinio augimo vaisius, turintis žemiškuosius savo protėvius, apie kuriuos šventasis Matas (Izraelio evangelistas) rašo pradėdamas nuo Abraomo, žydų patriarcho, o šventasis Lukas (pagonių evangelistas) kildina Jį nuo Adomo, visų žmonių tėvo. Jame kūno pavidalu gyvena visa Dievybės pilnatvė; Jame išsipildo ir žmogiškųjų dorybių bei pamaldumo idealas. Jis pats yra amžinoji tiesa ir dieviškasis Gyvenimas, asmeniškai susijungęs su mūsų prigimtimi. Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas ir tuo pat metu kūnas iš mūsų kūno ir kaulas iš mūsų kaulų.

| | |

Jonas Bretkūnas – pirmos lietuviškos Biblijos vertėjas

Šių metų spalio 1 d. sukako lygiai 400 metų nuo pirmos lietuviškos Biblijos vertėjo Jono Bretkūno mirties. Ši sukaktis tapatinama ir su lietuviškos Biblijos, kurios vertimą Bretkūnas taisė iki pat savo mirties, 400 metų jubiliejumi. Šia proga Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a), lapkričio 27 d. – gruodžio 18 d. eksponuojama unikali knygų paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“. Jos unikalumą atspindi tai, jog pirmą kartą Lietuvoje žmonėms bus sudaryta galimybė pamatyti originalų Bretkūno Biblijos rankraštį. Šis unikumas parodos organizatorių įkainotas 10 mln. litų, tačiau nesuklystume pasakydami, jog į Lietuvą iš Vokietijos atkeliavo neįkainojamas protestantiškosios kultūros paveldo perlas. Šia proga kviečiame ne tik apsilankyti parodoje ir išvysti pirmą lietuvišką rašytą Dievo žodį, bet ir arčiau susipažinti su paties Jono Bretkūno asmenybe.

| | |

Didysis Amerikos prabudimas

Rugsėjo 11-oji tarptautinio terorizmo akivaizdoje sutelkė visą pasaulį. Išpuolis amerikiečių širdyse sužadino patriotinius bei religinius jausmus. Jie palaiko savąjį prezidentą. Dera pastebėti, kad kaip tik šiuo metu JAV bei Izraelis, kurio konfliktas su palestiniečiais, kaip matyti, ir yra pagrindinė teroro aktų priežastis, išsirinko ryžtingus ir tvirtų politinių bei moralinių įsitikinimų vadovus. Jų atsakomybė šiuo metu milžiniška. Po nelaimės prisipildė Amerikos bažnyčios. Žmonės suskubo gręžtis į Viešpatį ir melsti pagalbos. Manau, mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti amerikiečių religingumo ištakas ir susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų prabudimais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš jų, vykusį XVIII a. pirmoje pusėje, vadinamąjį Didįjį prabudimą. Prabudimai pasireikšdavo tiek vidiniu, tiek išoriniu tikinčiųjų aktyvumu, dinamišku evangelizmu, pakitusiais doroviniais standartais ir daugeliu kitų požymių. Tokie religiniai sąjūdžiai kildavo kaip atsakas į moralės nuosmukį arba į išorinį padorumą bei pamaldumą. Tokių prabudimų priežastimi tapdavo tiek sunkus, krizinis laikotarpis, kai žmonės karštligiškai ieškodavo pagalbos, tiek ir ramus, aprūpintas gyvenimas, kai gyvas tikėjimas užleisdavo vietą formaliam, išoriniam ir reformų būtinybė tapdavo akivaizdi.

| | |

Viljamas Tyndeilas – angliškosios Biblijos tėvas

Kas dieną studijuoti Šventąjį Raštą gimtąja kalba šiandien mums įprastas dalykas. Sunkiai įsivaizduotume, kad už tai galėtume būti baudžiami arba sodinami į kalėjimą. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad įvairiose tautose atsigręžusiems į Dievą ir pamilusiems savo šalį žmonėms, kovojant už Evangelijos šviesą, teko iki mirties grumtis ir už galimybę, kad kiekvienas žmogus pats jam suprantama kalba galėtų skaityti Bibliją. Šį kartą norime jus supažindinti su paprastu Anglijos piliečiu, tapusiu reformatoriumi, – Viljamu Tyndeilu (1493 – 1536), kurio meilė savo tautai ir Dievo žodžiui kainavo jam gyvybę. Viljamas Tyndeilas (William Tyndale) gimė apie 1493 – 1495 m. Anglijoje, netoli Velso sienos. Apie 1512 m. Viljamas įstojo į Magdalenos koledžą Oksforde, o jį pabaigęs (nuo 1515 m.), kurį laiką studijavo Kembridžo universitete. Tuo metu Kembridžo miestas buvo persmelktas reformatoriškos minties, todėl manoma, kad kaip tik tuo metu arba šiek tiek anksčiau Tyndeilas tapo reformatoriško tikėjimo šalininku.