Krikščionybė

Jei žmogus iš prigimties turi "nemirtingą sielą", tada jis priverstas kažkur praleisti amžinybę - arba apdovanojimo, arba bausmės vietoje. Tai reikštų, jog kiekvienas yra atsakingas prieš Dievą. Bet priešingai, esame parodę, kad pagal prigimtį žmogus yra kaip gyvūnai, jam nėra būdingas nemirtingumas. Tačiau kai kuriems žmonėms yra pasiūlytas amžinasis gyvenimas Dievo Karalystėje. Turėtų būti akivaizdu, kad ne kiekvienas, kuris kada nors gyveno, bus prikeltas; kaip ir gyvūnai, žmogės gyvena, miršta ir suyra į dulkes. Bet kadangi bus teismas, po kurio vieni bus pasmerkti, o kiti apdovanoti amžinuoju gyvenimu, mes turime daryti išvadą, jog tam tikra žmonių grupė prisikels, kad galėtų gauti pasmerkimą arba apdovanojimą.

Izaijo knyga 14:12-14: "Kaipgi tu kritai iš dangaus, tu šviesnešy, kurs ankstį rytą užtekėdavai? Kaip sukniubai žemėje tu, kurs griaudavai tautas? Tu sakei savo širdyje: Aš užžengsiu į dangų; aukščiau Dievo žvaigždžių aš iškelsiu savo sostą; aš sėdėsiu sandoros kalne šiaurio šlaituose. Aš užžengsiu aukščiau už debesų aukštybes, būsiu panašus į Aukščiausiąjį".
POPULIARI INTERPRETACIJA: Lotyniškame Biblijos vertime "šviesnešys" vadinamas žodžiu "lucifer". Teigiama, jog šis Liuciferis kažkada buvo galingu angelu, kuris nusidėjo Adomo laikais ir todėl buvo nublokštas į žemę, kur jis sukelia daug nemalonumų Dievo žmonėms.

"Palaiminti romieji: jie paveldės žemę" (Mt 5:5) - nesakoma "...jų sielos pateks į dangų". Čia daroma užuomina į 37 psalmę, kuri visa pabrėžia, kad galutinį apdovanojimą teisieji gaus žemėje. Lygiai toje pat vietoje, kur nusidėjėliai mėgavosi savo laikinu pranašumu, teisiesiems bus atlyginta amžinuoju gyvenimu, ir jie valdys tą pačią žemę, kurioje kažkada viešpatavo nusidėjėliai (Ps 37:34,35). "Bet romieji paveldės žemę... Nes tie, kuriuos jis laimins, paveldės žemę... Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius" (Ps 37:11,22,29). Gyvenimas žemėje per amžius reiškia, kad amžinasis gyvenimas danguje yra neįmanomas.

Mt 4:1-11: "Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: "Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona". Bet Jėzus atsakė: "Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų". Tada velnias paima jį į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: "Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį". Jėzus jam atsako: "Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo". Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria:"Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane". Tada Jėzus atsako: "Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!" Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo."

Iš to, ką jau esame išnagrinėję iki šiol, pilnai galima numanyti, jog po Viešpaties sugrįžimo ir prisikėlimo tie, kas buvo pašaukti pažinti Evangeliją, bus surinkti kartu į tam tikrą vietą tuo laiku, kuomet jie susitiks su Kristumi. Jis pareikalaus iš visų ataskaitos bei įvertins, ar jie verti gauti apdovanojimą ir įžengti į Karalystę. Tiktai tuomet teisieji bus apdovanoti. Visa tai apjungiama palyginime apie avis ir ožius: "Kai ateis Žmogaus Sunūs savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste (Dovydo soste Jeruzalėje, Lk 1:32,33). Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės (t.y. žmonės iš visų tautų, plg. Mt 28:19), ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: "Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!" (Mt 25:31-34).

Apreiškimas Jonui 12:7-9: "Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvs išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai". Populiari interpretacija: Tai vienos iš populiariausių eilučių, kuriomis remiantis teigiama, jog danguje buvo sukilimas tarp angelų, po kurio velnias ir jo angelai buvo išmesti žemėn, kur gyvatės pavidalu jie prikūrė nemalonumų ir nuodėmių.

Išėjimas. Pagaliau izraelitams buvo leista palikti Egiptą.Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Faraono armija vijosi juos iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė, leido žmonėms pereiti ir sugrįžo atgal paskandindami egiptiečius. Tada Izraelis keliavo per dykumą pažadėtosios Kanaano žemės link. Dievas davė jiems gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Kai jie pasiekė Sinajaus kalną, Dievas davė jiems 10 įsakymų ir Mozės įstatymą. Tada jie tapo Dievo Karalyste. Jiems buvo liepta padaryti ypatingą palapinę, pavadinta padangte, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas. Jiems buvo paskirtas aukščiausiasis kunigas ir kunigai, kurie galėtų aukoti Dievui jų aukas. Visos padangtės dalys ir kunigystė bylojo apie būsimąją Jėzaus misiją.

Labai tikroviškas Karalystės aprašymas, randamas Senojo Testamento pranašų knygose, yra dažnai išjuokiamas teologų ir daugelio denominacijų atstovų. Jie teigia, jog ten simboliškai, perkeltine prasme aprašoma atpildo vieta esanti ne žemėje, nes ši planeta bus sudeginta. Atsakant į tai reikėtų suprasti, kad pagrindinė taisyklė, taikytina studijuojant Bibliją, yra ši: mes turėtume visada suprasti Bibliją tiesiogine, pažodine prasme, jeigu tik nėra svarios priežasties taikyti simbolinį, dvasinį išaiškinimą. Pavyzdžiui, pirmoji Apreiškimo knygos eilutė praneša mums, jog regėjimas yra žymia dalimi simbolinis (Apr 1:1), kuo mes ir turėtume vadovautis jo atžvilgiu. Taip pat tam tikras realumo ir prasmingumo jausmas kalbos vartojime gali mums nurodyti, kaip suprasti kurią nors vietą - simboline prasme ar tiesiogine. Taigi kada skaitome apie žemę, svirduliuojančią lyg girtas žmogus (Iz 24:20), iš vartojamos kalbos aišku, jog mes turėtume suprasti tai simboliškai. Ir atvirkščiai, kalba, vartojama būsimajai Karalystei aprašyti, labai lengvai suprantama tiesiogine prasme, pažodžiui; nėra jokios užuominos, kad mes turėtume ją suprasti simboliškai.

Paprasti, mirtingi žmonės, kurie Kristaus sugrįžimo metu nežinojo Evangelijos, t.y. jie nebuvo atsakingi prieš teismą.
Teismo metu prie teismo krasės gavę Dievo prigimtį, šventieji negalės mirti ar gimdyti vaikų. Todėl žmonių, Karalystėje patiriančių šiuos dalykus, aprašymas taikytinas antrajai grupei - tai tie, kurie bus gyvi Kristaus sugrįžimo metu, bet nebus žinoję Dievo reikalavimų. Teisiųjų apdovanojimas - tapti "karalystę bei kunigais; ir jie viešpataus žemėje" (Apr 5:10). Karaliai turi kažkam karaliauti, ir jie karaliaus tiems žmonėms, kurie antrojo atėjimo metu nežinojo Evangelijos ir todėl buvo palikti gyvi. Būdami "Kristuje" mes tapsime jo atpildo dalininkais - tai yra, karaliausime pasauliui: "Tam, kuris nugali... aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda,- kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo" (Apr 2:26,27).

Mes aptarėme nemažai informacijos apie tai, kaip ši Karalystė atrodys. Mes žinome, jog Abraomui buvo pažadėtas visų žemės tautų palaiminimas per jo palikuonį; Rom 4:13 išplečia šį teiginį ir sako, kad visą žemę paveldės tie žmonės, kurie yra Abraomo palikuonyje, t.y. Kristuje. Dan 2 pranašystės įvaizdis aprašo grįžtantį Kristų kaip mažą akmenį, ir po to karalystė palaipsniui išsiplečia po visą pasaulį (plg Ps 72:8). Tai reiškia, kad Dievo Kralystė neužims vien tik Jeruzalės ar Izraelio krašto, kaip kai kas mano, nors šios vietos tikrai bus karalystės centras. Tie, kas šiame gyvenime seka Kristumi, bus "karalystė ir kunigai, ir jie viešpataus žemėje" (Apr 5:10). Mes valdysime įvairų kiekį įvairaus dydžio gyvenviečių; vienas valdys dešimt miestų, kitas penkis (Lk 19:17). Kristus pasidalins savo viešpatyste žemėje su mumis (Apr 2:27; 2 Tim 2:12). "Štai karalius (Jėzus), kuris pagal teisumą viešpataus, ir didžiūnai (tikintieji) kurie valdys pagal teisingumą" (Iz 32:1; Ps 45:17).

Dievo karalystė - tai tikinčiųjų laukiantis atpildas. Kaipo toks jis yra jų motyvas savo gyvenime sekti Kristaus pavyzdžiu, o tai reiškia taip pat susidūrimą su trumpalaikiais kentėjimais ir nepatogumais. Todėl galima tikėtis, jog visą jų gyvenimą juose vis augs ir augs nenumaldomas troškimas pajusti ir suprasti būsimojo amžiaus stebuklus. Tai bus visų jų dvasinių ieškojimų išdava ir pilnas Dievo, kurį jie pamilo kaip savo Tėvą, pasireiškimas. Raštuose gausu smulkių aprašymų, kaip atrodys Karalystė ir norint išnagrinėti bent keletą iš jų galima sugaišti visą gyvenimą. Vienas iš būdų suvokti kai kuriuos būsimosios Karalystės sutvarkymo pagrindinius principus - tai suprasti, jog Dievo Karalystė egzistavo praeityje kaip Izraelio tauta. Ši karalystė turi būti atkurta grįžus Kristui. Daug vietų Biblijoje suteikia mus žinių apie Izraelio tautą, kad mes galėtume bendrais bruožais suprasti, kaip bus sutvarkyta Dievo Karalystė ateityje.