Apreiškimas Jonui 12:7-9: “Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvs išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai”.

POPULIARI INTERPRETACIJA:

Tai vienos iš populiariausių eilučių, kuriomis remiantis teigiama, jog danguje buvo sukilimas tarp angelų, po kurio velnias ir jo angelai buvo išmesti žemėn, kur gyvatės pavidalu jie prikūrė nemalonumų ir nuodėmių.

KOMENTARAI:

1. Šioms eilutėms mes turime pritaikyti viską, ką jau esame išmokę šiame skyriuje. Kaip jau matėme, angelai negali nusidėti, ir danguje negali būti jokio sukilimo. Taigi aiškinant šias eilutes (o jos neturi sau paralelių Biblijoje) neturėtų būti kalbama apie nusidedančius angelus ar apie nuodėmingus angelus, prverčiančius žmones žemėje nusidėti, nes nuodėmė ateina iš mūsų vidaus, o ne iš išorės (Mk 7:20-23).

2. Gyvatė buvo išmesta iš dangaus, taigi iš pradžių ji buvo tenai. Bet tikrąjį žaltį Edene sutvėrė Dievas iš žemės dulkių (Pr 1:24-25). Nenurodoma, jog velnias nusileido iš dangaus ir įėjo į žaltį.

3. Atkreipkite dėmesį, kad čia niekur neminimi nusidedantys ar maištaujantys prieš Dievą angelai, kalbama tik apie kovą danguje.

4. Po dramatiškų įvykių, aprašytų 7-9 eilutėse, 10 eilutėje sakoma: “Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: ‘Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį'”. Jeigu tai, kas aprašoma 7-9 eilutėse, įvyko pasaulio pradžioje, prieš Adomo ir Ievos laikus, kaip galima teigti, jog po šėtono nuopuolio atėjo išganymas ir Dievo karalystė? Po Adomo nuodėmės žmonija pradėjo savo liūdną istoriją vergaudama nuodėmei ir nesėkmėms – o tokią būklę vargu ar galima pavadinti “išganymu” ar Dievo karalyste. Dėl velnio – kaltintojo – numetimo į žemę džiūgaujama. Kodėl turėtų būti džiūgaujama, jei ateidamas į žemę jis atnešė žmonėms nuodėmes ir negandas? Kritimą iš dangaus į žemę supratus ne tiesiogine prasme, bet simboliškai, kaip valdžios praradimą (kaip Iz 14:12; Jer 51:53; Rd 2:1; Mt 11:23), visa tai įgauna daug daugiau prasmės. Jei viskas atsitiko dar prieš Adomo laikus, ar bent jau prieš žmogaus nuopuolį, tai kaip velnias galėjo būti “mūsų brolių kaltintojas”? Juk jie tada neegzistavo.

5. Nėra jokių nuorodų, kad visa tai įvyko Edeno sode. Labai svarbus dalykas paaiškinamas Apr 1:1 ir Apr 4:1, kur sakoma, jog Apreiškimas Jonui yra pranašystė apie tai, “kas turi greitai įvykti”. Taigi tai nėra įvykių Edene aprašymas, bet pranašystė apie dalykus, kurie turi įvykti ne anksčiau kaip po pirmojo šimtmečio, kada Jėzus davė šį Apreiškimą. Bet kas, nuolankiai priimantis Žodį, pripažins, jog jau vien tik šis argumentas užkerta kelią bet kokiems bandymams Apr 12 aprašymą priskirti įvykiams Edeno sode. Taip pat reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl velnio tapatybė ir informacija apie įvykius Edene atskleidžiama tik pačioje Biblijos pabaigoje, o ne anksčiau.

6. “Senoji gyvatė” buvo “didysis slibinas” (Apr 12:9). Slibinas buvo “su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų” (3 eil.), taigi tikrovėje tai nebuvo gyvatė. Pavadinimas “senoji gyvatė” rodo jos panašumą į žaltį Edene, nes ji buvo apgavikė, kaip ir anas žaltys. Lygiai taip pat “mirties geluonis yra nuodėmė” (1 Kor 15:56), bet tai nereiškia, kad mirtis – tai tikra gyvatė. Ji tik turi gyvatės savybių dėl savo ryšio su nuodėme.

7. Numestas į žemę velnias buvo “kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko” (12 eil.). Jei velnias būtų išmestas Edene, jis būtų turėjęs progą kankinti žmones per visą ilgą istoriją, o tai tikrai nėra trumpas laikas įniršiui išlieti.

8. Kokiu būdu iki išmetimo iš dangaus velnias “suvedžiodavo visą pasaulį” (9 eil.), jeigu iki Adomo pasaulyje nieko nebuvo?

9. 4 eilutėje sakoma, kad drakonas savo uodega nušlavė žemėn trečdalį dangaus žvaigždžių. Jei tas suprantama tiesiogine prasme, pažodžiui – o norint paremti populiarią interpretaciją Apreiškimo knygos 12 skyrių būtina suprasti tiesiogine prasme – tada slibino dydis tikrai milžiniškas – trečdalis visos visatos (ar bent jau Saulės sistemos) gali sutilpti tiesiog ant jo uodegos. Žemės planeta nėra pakankamai didelė ir niekaip negalėtų sutalpinti tokio milžiniško sutvėrimo. Žvaigždės ir dauguma Saulės sistemos planetų yra didesnės už mūsų žemę – kaip tada trečdalis jų galėtų nusileisti ant žemės? Ir prisiminkite, kad visa tai atsitiko ar atsitiks po pirmojo šimtmečio, kada buvo duota ši pranašystė.

10. Turint omenyje šį ir daugelį kitų dalykų Apreiškimo 12 skyriuje, kurie tiesiog niekaip negali išsipildyti tikrovėje, nereikia stebėtis, jog pirmiausia (Apr 1:1) mums pasakoma, kad ši žinia turi būti atskleista, t.y. ženklai ar simboliai turi būti išaiškinti. Ir tarsi norint pabrėžti tai Apreiškimo 12 skyriuje, Apr 12:1 eilutėje viskas, kas vyksta, apibūdinama kaip “didingas ženklas”.

11. Toliau skaitydami apie velnio darbus žemėje, nerasime parašyta, jog jis priverčia žmones nusidėti; iš tikrųjų, 12-16 eil. sako, kad atsidūręs žemėje velnias nesugebėjo pridaryti bėdų. Tai prieštarauja populiariai interpretacijai.

12. Vienas iš svarbiausių klausimų, į kuriuos reikia atsakyti norint suprasti, ar šios eilutės paremia mintį apie tikrą kovą danguje, yra šis: ar jose minimas “dangus” yra tikras, ar simbolinis. Kaip jau paaiškinome anksčiau, “dangus” gali simbolizuoti valdžios struktūras. Apreiškimas Jonui – simbolių kupina knyga, taigi galime tikėtis, kad šis simbolis čia taip pat vartojamas.

1 eilutėje aprašoma “moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.” Kaip moteris, taip ir šie dangaus kūnai, tariamai pakibę danguje, negali būti tikri. Moteris tikrovėje negalėtų būti apsisiautusi saule, ar ant savo tikros galvos turėti didesnes už žemę žvaigždes.

3 eilutėje danguje pasirodo dar vienas ženklas – ugniaspalvis slibinas. Paprastai manoma, jog tai tikras dangus, bet kodėl? Juk tas pats dangus aprašomas 1 eilutėje, o ten jis aiškiai simbolinis. 4 eilutėje parodoma, kaip slibinas nušlavia žemėn trečdalį dangaus žvaigždžių. Kaip jau išsiaiškinome aptardami žemės ir žvaigždžių dydį, tai negali būti tikros žvaigždės ar tikras dangus. Dievo Karalystė turi būti įkurta žemėje (Dan 2:44; Mt 5:5), o tai nebūtų įmanoma, jei žemė būtų sunaikinta, kas tikrai atsitiktų, jeigu ant jos nukristų milžiniškos žvaigždės.

Tada moteris “danguje” pagimdė kūdikį, kuris “buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto” (5 eil.). Dievo sostas yra danguje. Jie moteris jau buvo danguje, kodėl jos vaikas turėjo būti “paimtas” į dangų? Taigi ji turėjo simbolizuoti kažką žemėje, nors tuo pačiu ir metaforiniame “danguje”. Po to ji pabėga “į dykumą” (6 eil.). Jei ji būtų tikrame danguje, tai reikštų, jog tame danguje yra dykuma. Viskas daug geriau susiderina tarus, kad moteris buvo simboliniame, metaforiniame danguje, ir po to pabėgo į tikrą ar simbolinę dykumą žemėje.

Toliau prieiname prie 7 eil.: “Ir užvirė danguje kova”. Kitose Apr 12 skyriaus vietose minimas simbolinis “dangus”, todėl atrodo būtų labai nuoseklu tarti, jog ši kova taip pat vyko simboliniame danguje. Ir tai turbūt tiesa, nes tikrame danguje negali būti nei sukilimo, nei nuodėmės (Mt 6:10; Ps 5:5,6; Hab 1:13).

Šios knygos autorius tikintiems plačiai pripažįstama velnio idėja kartais užduoda tokį klausimą: “Ar galite man pateikti trumpą biblinę velnio istoriją remdamiesi savąja Biblijos eilučių interpretacija?” Atsakymai būna labai prieštaringi. Remiantis “plačiai pripažįstamais” aiškinimais reikėtų atsakyti maždaug taip:

a) Velnias buvo angelu Danguje, bet paskui jis buvo išmestas į Edeno sodą. Tai aprašoma Pradžios knygos 1 skyriuje.
b) Manoma, jog jis atėjo į žemę ir vedė, kaip aprašyta Pradžios knygos 6 skyriuje.
c) Jobo laikais jis galėjo patekti ir į Dangų, ir į žemę.
d) Izaijo knygos 14 skyriaus parašymo metu jis išmetamas iš Dangaus žemėn.
e) Zacharijo knygos 3 skyriuje jis vėl Danguje.
f) Jis žemėje Evangelijos pagal Matą 4 skyriuje.
Remiantis populiariu požiūriu apie “šio pasaulio kunigaikštį”, jis išmetamas Jėzui mirus.
g) Apreiškimo knygos 12 skyriuje yra pranašystė apie velnio išmetimą.

Iš viso šito turėtų būti aišku, kad populiarus požiūris apie velnio išmetimą iš Dangaus už nuodėmes negali būti teisingas, nes po kiekvieno išmetimo vėl rašoma apie jo buvimą Danguje. Šiuo atveju yra nepaprastai svarbu ir “Dangų”, ir velnią suprasti simboliškai.

SIŪLOMI IŠAIŠKINIMAI:

1. Pilnas šių eilučių išaiškinimas nepatenka į šios knygos akiratį. Tam reikia suprasti visą Apreiškimą Jonui, nes šios eilutės turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į kontekstą.

2. Konfliktas simboliniame danguje, t.y. valdžios sferoje, vyko tarp dviejų valdančiųjų grupuočių, kurių kiekviena turėjo savo pasekėjus, arba angelus. Kaip prisimenate, mes esame išsiaiškinę, jog velnias ir šėtonas dažnai siejami su romėnų ar žydų valstybine santvarka.

3. Velnias-slibinas yra su “diademomis ant galvų” (3 eil.). Taigi iš to aišku, jog jis vaizduoja kažkokią politinę jėgą. Apr 17:9,10 taip pat aiškinama apie šį slibiną: “Čia reikia proto, apšviesto išminties!” – t.y. nebandykite suprasti šį gyvūną kaip tikrą būtybę – “Septynios galvos reiškia septynias kalvas… Taip pat yra septyni karaliai”. Vienas karalius “turės trumpam pasilikti”, o tai jį galbūt sieja su Apr 12:12 aprašytu velniu-slibinu, kuris “mažai beturįs laiko”.

Views All Time
Views All Time
1486
Views Today
Views Today
1
0 0