| | |

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo” per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus” atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus – liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną”, bet visiems teisingą, kiti – nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką.

| |

Vidinio gydymo pamaldos su belgų misionieriais Kaune

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyko vidinio gydymo pamaldos su svečiais iš Belgijos – Annette Oppitz ir Josephu Bastinu, turinčiais didelę patirtį vidinio gydymo tarnystėje, kuri jau 14 metų tęsiasi Lietuvoje bei Latvijoje. Viena šios šalies, turinčios 120 tarnaujančiųjų vidiniam išgydymui, misionierė latvė Liza atvyko drauge su belgais liudyti ir melstis užtarimo malda. Gausiai į vakarines pamaldas Jėzuitų bažnyčioje susirinkę tikintieji joms vadovavusio rektoriaus t. Ryčio Gurkšnio SJ per homiliją buvo paraginti įsimąstyti, į kokį Dievą kviečia tikėti Jėzus. „Jo žinia – tai galingas Dievo veikimas šių dienų pasaulyje. Turime mus mylintį, laiminantį ir globojantį Dievą”, – sakė t. R. Gurkšnys, drąsindamas tikėti, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Jėzaus pateptas, tad gali būti Jo ir išgydytas iš savo sužeidimų. Daug kartu Eucharistiją šventusių žmonių vėliau pasiliko minėtose vidinio gydymo pamaldose. Jas pradėjęs J. Bastinas sakė, kad Jėzus, atėjęs išgelbėti žmogaus, visų pirma nori išgydyti jį iš nuodėmės. Ir išgydymo esmė – išgydyti dvasią pirmiau negu išvaduoti iš fizinių skausmų. Misionierius aptarė ypatingą Šventosios Dvasios dovaną – pažinimo žodžio charizmą, kuria apdovanota A. Oppitz, ir pakvietė tarti Viešpačiui tris „taip”: „taip” Dievo meilei, „taip” paprastam savo žmogiškosios situacijos priėmimui, „taip” tikėjimui, kad Dievas gali nukirsti viską, kas trukdo jam atsiverti.

| | |

Lenkijoje rengiamasi atidaryti pirmąjį šalyje egzorcizmų centrą

Lenkijoje, Počernine, netoli sienos su Vokietija, 30 kilometrų nuo Ščečino, katalikų kunigai planuoja atidaryti egzorcizmų centrą. Katalikų Bažnyčia įteisino šį projektą per pastarąsias keletą savaičių. Teigiama, kad kunigas Andrzejus Trojanovskis, penkerius metus Ščečine dirbęs kaip akademinis kapelionas, savo parapijoje per savaitę susidurdavo maždaug su 20 galimai apsėstų žmonių. Vokietijos lenkai taip pat dažnai kreipdavęsi į jį, kadangi, kaip teigia dienraštis „Gazeta Wyborcza”, Vokietijoje jau 30 metų kai nėra egzorcistų. Dienraštyje pranešama, kad drauge su kunigu dirbs ir psichiatras. Egzorcizmų centre bus koplyčia ir svečių kambariai, o jį patį planuojama statyti miško pakrašty. Į centrą galės kreiptis asmenys, kuriems reikia pagalbos. „Gazeta Wyborcza” teigimu, Lenkijoje šiuo metu yra 50 praktikuojančių egzorcistų.

| | |

Kaip atlikti normalią išpažintį?

Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo jo priklausys, kaip seksis prie klausyklos: ar mikčiosime kaip vaikai, ar nekompleksuodami atversime nuodėmklausiui savo vidų. Ruoštis geriausia maldos metu, būti akistatoje su savimi, tam gali padėti tyla. Taip pat patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindas yra klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas. Tačiau jokie klausimynai neaprėpia žmogaus širdies, kurios gelmėje paslaptingai kalba Dievas. Jo artumą patirti padės Šventojo Rašto ištraukos, pasakojančios apie krikščionio gyvenimo kilnumą. Pasirengimas išpažinčiai yra reta (deja!), bet puiki proga pabūti akis į akį su savimi, peržvelgti į savo elgesį, įpročius, santykius su žmonėmis. Antras žingsnis: išpažinti nuodėmes. Ko gero, jis psichologiškai mums yra sunkiausias.

| | |

Kun. Vitas Kaknevičius. Ar pakankamai pažįstame Atgailos sakramentą?

Šiais laikais labai pakito žmogaus požiūris ne tik į tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir į save patį. Žmogus nemėgsta pripažinti, kad jis yra kaltas, nenori atsiprašyti ar gailėtis už blogus savo darbus. Labai dažnai pasikliaujama emocijomis ir jausmais, sudaromas vaizdas, kad gailimasi dėl to, kas padaryta, bet blogis vėl kartojamas. Vadinasi, pakito žmogaus požiūris į atgailą ir vidinę gavėnią, kuri išgyvenama kiekvieno individualiai ir savo širdyje. Atgailos sakramentas, palyginti su kitais, patyrė didžiausią krizę, nes kvietimas atgailauti dažnai virsdavo moralizuojančiu. Kaip teigia A. Ramonas (2007), jis tapo tik asmeninių nuodėmių išpažinimu, pamirštant socialines negeroves, kriminalines visuomenės žaizdas, korupciją politikoje. Šio sakramento praktika dažnai atrodo nemaloni, nes kitų pamokymai asmenims gali kelti nepasitenkinimą, nesinori pripažinti autoritetingų dvasios vadų, reikalavimų. Keliamas ir teologinis – socialinis klausimas: kiek išganymas turi įtakos psichologiniam ar fiziniam blogiui, koks Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines, visuomenines, politines problemas. Atgailos sakramento pavadinimą pritaikė Tridento Susirinkimas ir patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Susitaikymo sakramentu jis dažniausiai vadinamas norint pabrėžti dvejopą reikšmę: susitaikoma ne tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia. Kartais šis sakramentas dar vadinamas antruoju krikštu. Susitaikymo terminas vartotas jau apaštalo Pauliaus (2 Kor 5, 18-20; Rom 5, 10).

| | |

Meditacinis pasirengimas. Maldavimai atpažįstant savo nuodėmes

Atleisk mums, Viešpatie, kad tai, ką mėgstame ar nemėgstame, mūsų simpatijas ir antipatijas buvo svarbiau už mūsų pačių sąžinę; kad neieškojome giliausio savo būties Pagrindo, bet pasilikdavome paviršiuje; kad neieškojome Tavo vedimo mūsų gyvenime, kad įžeidėme Tavo šventąją valią; kartais net nesistengėme atrasti vidinę tylą, kurioje tik ir gali būti išgirstas Tavo balsas; kad skleidėme ne taiką ir džiaugsmą, bet nerimą ir nepasitenkinimą. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais labai lengvai apleisdavome maldą ir nuolaidžiaudavome sau, kai tai nebuvo būtina, kad retai stengdavome nurimti Tavo akivaizdoje; atleisk mums, Viešpatie, už laiką, kurį praleidome tinginiaudami, už išsiblaškymą, kurį su malonumu priimdavome, už dvasinį apsnūdimą ir už tuos kartus, kai ateidavome su Tavimi susitikti, būdami tik iš dalies pasiruošę. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais būdavome pernelyg tingūs pakilti, pernelyg tingūs padėti, kad nenorėjome kantriai ir atlaidžiai priimti nepatogumų ir planų pasikeitimų; kad nemalonius planus ir uždavinius vis atidėdavome ateičiai ir kartais taip ilgai atidėliodavome, kad juos įgyvendinti jau būdavo nebeįmanoma; kad neretai mūsų pokalbis būdavo paviršutiniškas ir savo gyvenime neieškojome gelmės. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, už visas nevertas mintis, už kitų vertinimą ir teisimą, už neteisingą kritiką ir vidinį nepasitenkinimą; už geidulingas fantazijas, kurias patys paskatindavome.

| | |

Pasiruošimas išpažinčiai. Šventojo Rašto ištraukos.

Bažnyčia rekomenduoja Sutaikinimo sakramento priėmimui pasirengti Dievo žodžio šviesoje, nes Psalmių knygoje sakoma: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui” (Ps 119, 105). Šventasis Raštas mums pasako ne tik kas nedera krikščioniui, bet ir koks jis turi būti. Matydami, kaip neatitinkame krikščionio gyvenimo kilnumo, galime aiškiau suprasti, kuo nusidėjome Viešpačiui. „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu”. (Laiškas Romiečiams 12, 9 – 21)

| | |

Klausimai ruošiantis išpažinčiai

Prieš einant išpažinties pirmiausia kiekvienam derėtų visų pirma pasvarstyti apie šiuos dalykus: a) Ar Atgailos sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsiva­lyti, atsiversti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą? b) Gal buvau pamiršęs ar per ankstesnes išpažintis tyčia nutylė­jau kokias nors sunkias nuodėmes? c) Ar atlikau paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus? Paskui Dievo žodžio šviesoje kiekvienas patikrina savo gyvenimą. Tam galima naudoti šiuos klausimus. Viešpats sako: Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi. 1. Ar kreipiu savo širdį į Dievą taip, kad laikyčiausi jo įsakymų ir jį mylėčiau labiau už viską, kaip vaikas myli savo gimdytojus? O gal esu per daug susirūpinęs žemiškais dalykais? Ar savo veiksmuose vadovaujuosi gerais ketinimais? 2. Ar tvirtai tikiu Dievu, kuris mums kalbėjo per savo Sūnų Jėzų Kristų? Ar ištikimai laikausi Bažnyčios mokymo? Ar rūpinuosi krikščionišku mokslu, klausy­damas Dievo žodžio, dalyvaudamas katekizmo aiškini­muose, saugodamasis tikėjimui kenksmingų dalykų? Ar visada ir be baimės išpažinau tikėjimą Dievu ir Baž­nyčia? Ar privačiame ir viešame gyvenime elgiausi kaip dera krikščioniui? 3. Ar rytą ir vakarą meldžiausi? Ar mano malda buvo tikras proto ir širdies pokalbis su Dievu? Gal ji tik išorinė apeiga?

| | |

Susitaikymo sakramentas

Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti. Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą. Dažnai trūksta gilesnio susitaikymo sakramento supratimo. Daugiausia dėmesio skiriama šiam sakramentui ruošiant Pirmajai Komunijai, tačiau 10 metų vaikas negali suvokti viso slėpinio, vykstančio per šias apeigas. Daugelis visą gyvenimą taip ir pasilieka šiame etape. Tuo tarpu susitaikymas, kaip ir visos kitos tikėjimo tiesos turi būti nuolat peržiūrimas kiekvienu nauju žmogaus vystymosi etapu: vaikystėje, brendimo laiku, jaunystėje, suaugus. Kitaip išaugęs iš vaiko amžiaus paprasčiausiai jo atsisakys arba atlikinės infantiliškai. Kiekviena nauja situacija, naujos pareigos, sunkumai, pagundos, nuodėmės pareikalauja naujai pažvelgti į šį sakramentą. Žmogus turi iš naujo atrasti jo prasmę ir vertę – taip jis taps pagalba ir sustiprinimu. Kas yra susitaikymo sakramentas? Reikia suvokti pavojų į šį sakramentą žvelgti vien formaliai ir teisiškai.

| | |

Galingiausias egzorcizmas

Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių – dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės – pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta – tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti. Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui”, skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime. Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas”, kad žmogus eina teisingu keliu. Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija.