Pseudokrikščioniškas požiūris į išpažintį
Garsaus šiuolaikinio stačiatikių teologo įžvalgos apie išpažintį, vis dažniau prarandančią tikrąją savo prasmę ir gelmę.
Bažnyčioje įsivyravo požiūris į kunigą kaip į kokį tarną, „tenkinantį” parapijiečių dvasinius poreikius. Parapija kaip organizacija nori, kad kunigas būtų tarytum veidrodis, į kurį žvelgdami žmonės galėtų kontempliuoti savo tobulybę. Argi kunigas neprivalo visuomet kai kam dėkoti ir ką nors liaupsinti už uolumą, materialinę paramą, dosnumą? Nuodėmes slepia „išpažinties paslapties” apribojimas ir intymumas, o išoriškai viskas atrodo puikiai. Ši pasitenkinimo, moralinio apsnūdimo dvasia yra persmelkusi skersai išilgai mūsų bažnytinį gyvenimą. Bažnyčios „sėkmės” mastas nustatomas, remiantis jos materialiniais pasiekimais, pamaldų lankomumu, parapijiečių skaičiumi. Tačiau ar belieka vietos atgailai? Jos beveik nematyti pačioje Bažnyčios skelbimo ir veiklos sąrangoje. Kunigas ragina savo parapijiečius daryti vis didesnę pažangą, pasiekti vis daugiau „laimėjimų”, laikytis įstatymų ir papročių, o jam pačiam „šis pasaulis” nebėra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė” (1 Jn 2, 16), nes jis netiki, kad Bažnyčia iš tiesų yra išgelbėjimas žūstantiesiems, o ne religinė institucija, skirta vidutiniškai patenkinti vidutiniškus „tikrųjų parapijos narių dvasinius poreikius…” Susiklosčius tokioms dvasinėms aplinkybėms, pseudokrikščioniškai situacijai, išpažintis tampa tuo, kuo ji yra tapusi: viena iš daugelio „religinių pareigų”, kurią kartą per metus privalu įvykdyti, kad išliktų nesulaužyta atsieta kanoninė norma, arba pokalbiu su dvasininku, kurio metu „aptariama” viena ar kita problema (būtent problema, o ne nuodėmė, nes „problemą” suvokus kaip nuodėmę dingtų visas problemiškumas), taip ir liekanti neišspręsta, nes vienintelis jos sprendimo būdas yra priimti krikščionišką mokymą apie nuodėmę, atgailą ir atleidimą.
Ar įmanoma atnaujinti ortodoksinį požiūrį į išpažintį ir jos praktiką? Taip, jei mums pakaks drąsos pradėti šį atsinaujinimą gelmėje, o ne paviršiuje.
Atspirties tašku čia, kaip, beje, ir visame bažnytiniame gyvenime, turėtų tapti skelbimas, mokymas. Kaip žinome, visas Bažnyčios mokymas yra nuolatinis kvietimas atgailai tikrąja šio žodžio prasme – t. y. atgimimui, visų vertybių perkainojimui, naujam savo gyvenimo supratimui ir įvertinimui Kristaus šviesoje. Nėra reikalo nuolat pamokslauti apie nuodėmę, teisti ir smerkti, kadangi tik tuomet, kai žmogus išgirs tikrąjį Gerosios Naujienos kvietimą ir turinį, kai jam bent truputį atsivers šios žinios dieviškoji gelmė, išmintis ir viską aprėpianti prasmė, jis pasidarys pajėgus atgailauti. Tikra, krikščioniška atgaila pirmiausia yra įsąmoninimas, kad mus nuo Dievo, nuo visko, ką Jis žmogui dovanojo ir apreiškė, nuo visaverčio gyvenimo skiria praraja. Tik išvydęs išdabintą dievišką Menę žmogus gali suprasti, kad jis neturi drabužių, be kurių neįmanoma į ją įžengti… Mūsų pamokslai pernelyg dažnai pasižymi įsakmiu tonu: tai turime daryti, o to ne; tačiau instrukcijų ir įstatymų kartojimas dar nėra pamokslas. Pamokslas visada pirmiausia atveria Kristaus mokslo šviesos ir prasmės teigiamus ypatumus, o tik paskui reliatyviai joms nuodėmės tamsą ir blogį. Vien prasmė nurodymus, taisykles, įstatymus padaro įtikinamus ir gyvus. Aišku, pamoksluose turi atsispindėti nuoširdi, krikščioniška mūsų gyvenamąją aplinką persmelkusio sekuliarizmo, pasaulėžiūros, kuria patys, to nejusdami, maitinamės ir įkvepiame, kritika. Krikščionys yra pašaukti kovoti su stabais, kurių šiuo metu yra tikra daugybė: „materializmas”, „sėkmė”, „klestėjimas” ir pan. Vis dėlto, vien grynai krikščioniškas ir teisingas pasaulio, gyvenimo, kultūros vertinimas parodo tikrąjį nuodėmės veidą – ji yra lyg nukrypimas nuo pažinimo, meilės, interesų, troškimų tikslingumo… Tai tartum bereikšmių vertybių garbinimas… Tačiau toks skelbimas numato būtinumą ir pačiam kunigui būti laisvam nuo galimybės susitapatinti su „šiuo pasauliu” ir patekti į jo vergovę, o savo tarnystės centru padaryti ne „praktinius sumetimus”, bet amžinąją tiesą… Skelbimas ir mokymas turi pasižymėti pranašišku įkarščiu, kvietimu į viską žvelgti ir vertinti Gelbėtojo akimis.
Išpažintis visada gali įgauti įvairių formų. Kadangi penitentas dažnai net nežino kaip pradėti išpažintį, tai kunigo pareiga yra jam padėti: todėl pati patogiausia ir natūraliausia forma yra dialogas. Nors galiausiai visas nuodėmes galime sutapatinti su viena nuodėmių nuodėme, tikros meilės Dievui, tikėjimo ir vylimosi Juo stygiumi, vis dėlto galime išskirti tris išpažinčiai svarbias „nuodėmės sritis”:
Mūsų santykis su Dievu: klausimai apie tikėjimą, jo silpnumą, abejones arba iškraipymus, apie maldą, liturgiją. Pernelyg dažnai išpažintis yra suvokiama kaip „nedorybingų poelgių” išvardijimas pamirštant, kad visų nuodėmių šaknis slypi būtent tikėjimo, gyvo ir asmeninio santykio su Dievu srityje.
Santykis su artimu: egoizmas ir egocentrizmas, abejingumas žmonėms, meilės, suinteresuotumo, dėmesio kitam stygius, žiaurumas, pavydas, liežuvavimas… Čia kiekviena nuodėmė turi būti taip „individualizuota”, kad nusidėjėlis kitame žmoguje, kurio atžvilgiu nusikalto, pajaustų ir išvystų brolį, o savo nuodėmėje – broliškų „meilės ir taikos ryšių” sutraukymą.
Santykis su savimi pačiu: kūno nuodėmes ir pagundos, joms priešingas krikščioniškas skaistybės ir tyrumo idealas, pagarba kūnui kaip Šventosios Dvasios šventovei, kuri yra užantspauduota ir pašventinta Sutvirtinimo metu. Noro ir pastangų „pagilinti” savo gyvenimą trūkumas: pigios pramogos, girtavimas, atsakomybės jausmo nebuvimas, šeimyniniai kivirčai… Nuodėmklausio tikslas – išsklaidyti miesčionišką, paviršutinišką pasitenkinimo savimi atmosferą, padėti žmogui išgyventi Dievo šventumo akivaizdą ir suvokti Dievo užmojį jam, pažadinti jo suvokimą, kad gyvenimas yra kova ir mūšis… Krikščionybė – tai „siauras kelias”, implikuojantis triūsą, dvasinį žygdarbį, vargą; nesupratus ir neįsisąmoninus šios tiesos nėra jokios vilties, kad mūsų bažnytinis gyvenimas taps normalus.
Išpažinties dialogas baigiamas paraginimu. Kunigas turi pakviesti atgailaujantįjį keisti gyvenimą, atsižadėti nuodėmės. Viešpats tol neatleidžia, kol žmogus netrokšta naujo ir geresnio gyvenimo, neapsisprendžia pradėti kovos su nuodėme ir sunkaus sugrįžimo prie „neišsakomos šlovės paveikslo” savyje. Žinome, jei vadovausimės šaltu, žmogišku išskaičiavimu, jei įvertinsime savo jėgas, suvoksime, jog esame neįmanomų dalykų akivaizdoje. Tačiau Kristus jau atsakė į šį „neįmanoma”: kas neįmanoma mums, įmanoma Dievui… Iš mūsų prašoma tik troškimo, veržlumo, apsisprendimo. Viešpats padės.
Iš rusų kalbos vertė Tomas Viluckas
