| | |

Protestantizmas

Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1) vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2) laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3) akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę

|

Krikščionybė

Krikščionybė – (iš gr. Christos – pateptasis, mesijas) – viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo). Krikščionybė paveldėjo judaizme susiformavusią idėją apie vieną Dievą, kuriam būdingas absoliutus gėris, absoliutus žinojimas ir absoliuti galia, kuris yra paties savęs priežastis ir kurio atžvilgiu visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai: viskas Dievo sukurta iš nieko. Asmenybinė absoliuto samprata, būdinga biblinei tradicijai, išreikšta dviem pagrindinėmis dogmomis – Trejybės ir Dievo įsikūnijimo. Krikščionybės atmainos: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė. Katalikų yra apie 800 mln., protestantų – 350 mln., stačiatikių ir Rytų tikybų sekėjų – apie 120 mln.

| |

Katalikybė

Katalikybė (gr. katholikos – visuotinis) – labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. Pagrindinės Katalikybės tikėjimo tiesos: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopuolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė, t.y. išganymas; Šv. Mergelė Marija – Dievo Motina – yra nekaltai pradėtoji ir į dangų priimtoji; Kristus įsteigė septynis sakramentus; išganymui reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir regimoji Bažnyčia; yra skaistykla ir amžinasis gyvenimas danguje arba pasmerkimas pragare; tikėjimas Romos popiežiaus primatu ir neklaidingumu; Šv.. Mišios – tikroji auka; šventieji ir jų paveikslai verti pagarbos; dešimt Dievo įsakymų – svarbiausia tikėjimo moralinė atrama.

| | |

Baptistai

stai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D. Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo.

Adventistai
| | |

Adventistai

Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija.

| | |

Bendrasis įvadas į Bibliją

Daugelis religijų turi savo šventuosius tekstus arba knygas, kuriose išsaugotu mokymu grindžiamos jų tikėjimo tiesos, kultas, moralės principai. Senosiose kultūrose religinis mokymas pirmiausia buvo žodinis, iš kartos į kartą perduodamas būtent gyvu žodžiu. Žmonijos dvasinei raidai pasiekus kultūrinio paveldo įraštinimą, rašytu žodžiu pamažu virto ir religinio mokymo žodinis kraitis. Su laiku jis išaugo į knygas, įgavusias kanoninių, t. y. nustatančių tikėjimo ir gyvenimo normas, tekstų autoritetą įvairiose religijose (žr. Biblijos kanonas). Deja, ne visi religiniai tekstai, kaip ir ne visos religijos, „išgyveno“ iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, senovės Artimuosiuose Rytuose ar Mažojoje Azijoje daug jų tiesiog „mirė“ nykstant kai kurioms tautoms, asimiliuojantis silpnesnėms kultūroms su pažangesnėmis ir galiausiai nykstant kadaise čia klestėjusioms didžiosioms civilizacijoms.

|

Izraelyje rastas osuarijus – ne Jėzaus brolio

Izraelio archeologai pareiškė, kad užrašas ant osuarijaus, kur neva buvo Jėzaus brolio Jokūbo palaikai, iš tikrųjų yra klastotė. Osuarijus (archeologijoje šitaip vadinami indai mirusiųjų kaulams laikyti) ir ant jo išgraviruotas užrašas “Jokūbas, Juozapo sūnus ir Jėzaus brolis” davė pagrindą manyti, kad tai apčiuopiamas įrodymas apie Jėzaus egzistavimą. Tačiau Izraelio kultūros paveldo apsaugos tarnybos atstovas Shuka Dorfmanas (Šuka Dorfmanas) šį atradimą vadina apgaule. “Osuarijus yra tikras, tačiau užrašas ant jo yra klastotė. Kažkas paėmė tikrą urną ir išgraviravo užrašą, norėdamas šiam objektui suteikti religinę svarbą”, – Reuters agentūrai teigė S.Dorfmanas. Jokūbas, kuris buvo užmėtytas akmenimis 62 mūsų eros metais, yra minimas Evangelijoje kaip Jėzaus brolis. Tačiau katalikai laiko jį tik Jėzaus pusbroliu. Gideonas Avni, vienas iš archeologų, kurie nuo kovo mėnesio tyrė radinio autentiškumą, sakė, kad specialistų nuomonė yra vieninga. Tyrimo ataskaitose taip pat rašoma, kad nors osuarijus yra autentiškas, nėra pagrindo manyti, kad jame buvo Jėzaus brolio palaikai. Be to, akmuo, iš kurio padarytas karstas, labiau būdingas Kiprui ir Šiaurės Sirijai negu Izraeliui.

| | |

Pažadai Edene

Nuodėmė, žalčio palikuonis, buvo pirmiausia pasmerkta per Kristaus auką ant kryžiaus. Atkreipkite dėmesį, kad aukščiau cituotos eilutės kalba apie Kristaus pergalę prieš nuodėmę būtuoju laiku. Taigi laikina žaizda dėl sužeidimo į kulnį, kurį patyrė Jėzus, reiškia jo trijų dienų mirtį. Jo prisikėlimas pavirtino, kad tai buvo tik laikina žaizda, palyginus ja su mirtinu smūgiu, kurį Jėzus sudavė nuodėmei. Įdomu pažymėti, jog nebibliniai istoriniai duomenys rodo, kad nukryžiavimo aukos būdavo prikalamos prie medinių ramsčių vinimis per kulnus. Tokiu būdu, mirdamas Jėzus buvo “įgeltas į kulnį”. Iz 53:4,5 sako, jog Kristus “buvo sužeistas” Dievo savo mirties ant kryžiaus metu. Tai betarpiškai siejasi su Pr 3:15 pranšyste apie tai, kad Kristui įgels žalčio palikuonis. Tačiau galiausiai juk Dievas veikė naudodamasis blogiu, kurį teko patirti Kristui. Todėl čia ir rašoma, kad tai Jis atiduoda Kristų kančiai (Iz 53:10) bei valdo blogio jėgas, kurios kankina Jo Sūnų. Lygiai taip pat pasinaudodamas blogiu Dievas išbando kiekvieną iš Savo vaikų.