Jehovos liudytojai

Dievo dvasią apibūdinome kaip Jo jėgą, mintis bei charakterį, kurie Jo dvasios dėka, atsispindi Jo veiksmuose. Šiame skyriuje paminėjome, kaip Dievo dvasia sukūrė pasaulį: "Jo dvasia puošia dangų" (Job 26:13). Dievo dvasia sklandė viršum vandenų kurdama pasaulį (Pr 1:2). Bet tuo pačiu skaitome: " Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus" (Ps 33:6). Be to ir Pradžios knygoje Dievo žodis atsispindi kaip visatos kūrėjas, " Dievas pasakė" ir viskas įvyko. Taigi Dievo dvasia ryškiai atsispindi Jo žodyje. Taip pat ir mūsų sakomi žodžiai išreiškia mūsų vidines mintis ir norus - mus pačius. Jėzus protingai pastebėjo: "Juk burna kalba iš to, kuo širdis prisipildo" (Mt 12:34). Tad jeigu mes norime kontroliuoti savo žodžius, pirmiausia turime ištirti savo mintis. Dievo žodis - Jo dvasios/minčių atspindys. Nuostabu, kad turime Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir skaitydami galime pažinti Dievo dvasią ar protą.

H.W. Armstrong'o organizacijos "Paprastoji tiesa" šalininkai iškėlė idėją apie tai, kad pažadai Abraomui jau išsipildė anglų ir amerikiečių tautose, kurios, jų manymų, yra Efraimo ir Manaso giminės. Judėjimo "Britų izraelizmas" nariai mano, kad Anglijos karaliai ir karalienės yra kilę iš Judo giminės, pradedant nuo karaliaus Dovydo. Norėdami pateisinti savo teorijas, jie turėjo prieiti išvados, kad žydai buvo atmesti kaip Dievo tauta, o vietoj jų išrinktos britų tautos. Jei bus suprasti 3 skyriuje pateikiami aiškinimai, taps aišku, kad šios pretenzijos neturi visiškai jokio biblinio pagrindo. Iš visos daugybės žemiau pateikiami tik keli pavyzdžiai, atskleidžiantys panašių samprotavimų klaidingumą: - "Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Rom 3:23), todėl Kristus ir mirė, kad duotų galimybę išsigelbėti iš nuodėmės prakeikimo visų tautybių žmonėms.

Nėra lengva tiksliai apibūdinti žodžio "dvasia" reikšmę. Pvz., jūs dalyvavote vestuvių pokylyje ir sugrįžę komentuojate: "Ten buvo tikrai gera dvasia!" Tokiu būdu jūs išsakote savo nuomonę apie gerą organizavimą: atmosfera buvo puiki, kiekvienas buvo dailiai apsivilkęs, maistas - gardus, žmonės maloniai bendravo vienas su kitu, nuotaka atrodė nuostabiai ir t.t. Visos šios smulkmenos sudarė vestuvių "dvasią". Panašiai ir Dievo Dvasia suteikia mums informaciją apie Jį. Hebrajų kalba parašytame Senajame Testamente vartojamas žodis "dvasia" verčiamas kaip "kvėpavimas" arba "jėga"; tad Dievo Dvasia yra Jo "kvėpavimas", pati Dievo esmė, atspindinti Jo protą. 4.3 skyriuje pasistengsime pateikti pavyzdžių, parodančių žodžio "dvasia" vartojimą kieno nors mintims ar charakteriui apibūdinti. Kad dvasia priskiriama ne vien tik tiesiogiai Dievo jėgai, matome iš laiško Romiečiams 15:19 : "Šventosios Dvasios jėga".

Ištrauka iš Petro laiško atskleidžia panašumą tarp teismo, kuris ištiko žemę Nojaus laikais, ir to, kuris įvyks ateityje, kuomet ateis "Viešpaties diena". "Ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė... palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai" (2 Pt 3:6,7). Petras pažymi skirtumą tarp vandens, kuris buvo naikinimo įrankiu Nojaus laikais, ir ugnies, kuri bus naudojama antrojo Kristaus atėjimo metu. "Dangūs ir žemė" Nojaus laikais nebuvo sunaikinti tiesiogine prasme, tiktai žuvo "kiekvienas kūnas", kuris buvo nuodėmingas (Pr 7:21; plg. 6:5,12). Taigi iš to seka, kad "dangūs ir žemė" reiškia pasaulio, ar žmonių visuomenės, santvarką. Tie, kas neteisingai supranta šią ištrauką, yra linkę nekreipti dėmesio į žodžius, kuriuose kalbama apie "dangaus" sunaikinimą. Jų negalima suprasti tiesiogine prasme, nes dangūs yra Dievo buvimo vieta (Ps 123:1), kur nėra nuodėmingumo (Hab 1:13; Ps 65:5,6), ir jie skelbia Dievo garbę (Ps 19:2). Jeigu žodžius apie "dangų" reikia suprasti perkeltine prasme, tai tas pats taikytina ir "žemei".

Kiekvienas, per kurį Dievas nusprendžia pasirodyti arba apsireikšti, gali vadintis Jo vardu. Taigi žmonės ir angelai, kaip ir Jėzus, gali vadintis Dievo Vardu. Tai yra gyvybiškai svarbus principas, padedantis mums išsiaiškinti daugelį dalykų Biblijoje. Štai sūnus gali vadintis savo tėvo vardu; jis yra daugiau ar mažiau panašus į savo tėvą ir gali turėti tą patį vardą, bet tėvas ir sūnus - tai ne vienas ir tas pats asmuo. Lygiai taip pat kokios nors firmos atstovas gali kalbėti firmos vardu; tarkim dirbdamas Unilever'io firmoje, jis gali kam nors paskambinti biznio reikalais ir pasakyti "Alio, čia Unilever'is"; jis pats nėra ponas Unilever'is, bet dirbdamas pastarojo firmoje, vadinasi jo vardu. Panašiai buvo ir su Jėzumi.

Iš mūsų ankstesnių studijų žinome, kad Dievo tikslas yra apdovanoti jam ištikimus žmones amžinuoju gyvenimu grįžus Kristui. Šis amžinasis gyvenimas bus duotas žemėje; nuolat kartojami Dievo pažadai dėl šito niekada neturi omenyje ištikimųjų ėjimo į dangų. "Karalystės Evangelija (geroji naujiena)" (Mt 4:23) buvo paskelbta Abraomui kaip Dievo pažadai dėl amžinojo gyvenimo žemėje (Gal 3:8). Todėl Dievo karalystė ­ tai laikas po Kristaus sugrįžimo, kada šie pažadai bus išpildyti. Nors galiausiai Dievas netgi dabar yra visos Savo kūrinijos karalius, Jis davė žmogui laisvą valią valdyti pasaulį ir savo gyvenimą kaip tas nori. Taip šiuo metu pasaulis yra "žmogaus karalystė" (Dan 4:17).

Žmonės daug ką garbina. Bet Biblija pasako mums, kad yra tik vienas TIKRASIS Dievas. Jis sukūrė viską danguje ir žemėje. Kadangi jis davė mums gyvybę, jis yra vienintelis Asmuo, kurį mes turime garbinti (1 Korintiečiams 8:5, 6; Apreiškimas 4:11). Dievas turi daug titulų, bet tik vieną vardą. Tas vardas yra JEHOVA. Daugumoje Biblijos vertimų Dievo vardas buvo pašalintas ir pakeistas titulais VIEŠPATS arba DIEVAS. Bet kai Biblija buvo parašyta, vardas Jehova joje buvo pavartotas apie 7000 kartų! (Išėjimo 3:15, NW; Psalmių 83:18, NW).

"Evangelinėse" bažnyčiose yra plačiai paplitęs tikėjimas, kad teisieji bus "pagriebti" į dangų Kristui sugrįžus. Šis tikėjimas dažnai siejamas su idėja, kad po to žemė bus sunaikinta. Papildyme 9 mes išsiaiškinome, jog tai neįmanoma. Taip pat 4.7 poskyryje esame išsiaiškinę, kad atpildo vieta yra žemė, o ne dangus. Šie klaidingi tikėjimai remiasi neteisingu 1 Tes 4:16,17 išaiškinimu: "O pats Viešpats... nužengs iš dangaus. Tuomet pirmieji prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu".

Daugelyje krikščioniškųjų sektų, taip pat ir kitose religijose, tikima, kad egzistuoja būtybė, arba greičiau monstras, vadinamas Velniu ar Šėtonu. Jis sukuria visas problemas, su kuriomis mes susidūriame savo gyvenime ir pasaulyje, ir yra kaltas dėl mūsų vykdomų nuodėmių. Biblijoje aiškiai mokoma, kad Dievas yra visagalis. Kaip išsiaiškinome 1.4 poskyryje, angelai negali nusidėti. Jei mes tikrai tikime šiais dalykais, tai negalime pripažinti, kad šioje visatoje veikia kažkokia antgamtinė būtybė, besipriešinanti Visagaliam Dievui. Tikėdami tokios būtybės egzistavimu, mes iš tikrųjų abejojame Visagalio Dievo viršenybe. Šis klausimas nepaprastai svarbus. Tiesiog būtina teisingai suprasti mokymą apie velnią ir šėtoną, tai gyvybiškai svarbu. Žyd 2:14 mums sakoma, kad savo mirtimi Jėzus sunaikino velnią; todėl neteisingai suprasdami velnią, mes negalime suprasti Jėzaus darbų ar prigimties.

Tačiau reikėtų priminti, kad mūsų laiko supratimas yra labai žmogiškas; Dievas neturi tokių ribotumų. Galima nueiti per daug toli bandant nustatyti seką įvykių, kurie vyks Kristaus atėjimo metu. Prisikėlimas ir mūsų pasiketimas į nemirtingumą teismo metu įvyks "ūmai, akimirka" (1 Kor 15:52). Reikalui esant Kristaus sugrįžimo metu laikas tekės kitaip, bent jau tiems žmonėms, kurie bus teisiami. Bendras biblijinis principas yra toks, kad kiekvienas atsakingas žmogus turės prieš teismą atsiskaityti už savo gyvenimą ir vienaip ar kitaip pasikalbėti su teisėju, Viešpačiu Jėzumi (Mt 25:44; Koh 3:17; 12:14; Lk 12:2,3; 19:23; Ez 18:21,22; 1 Tim 5:24,25; Rom 14:11,12). Turint omenyje, kad bus didelė daugybė atsakingųjų, galima padaryti išvadą, jog laikas bus sustabdytas ar stipriai sutankintas, kad visi mes galėtume būti teisiami greitai, ir vis dėlto individualiai. Kadangi to proceso metu laikas bus sutankintas, kad prisikėlimas ir teismas įvyktų "ūmai, akimirka", tai galima suprasti, kodėl apie prisikėlimą kartais kalbama kaip apie metą, kuomet teisiesiems bus suteiktas amžinasis gyvenimas.

Žodis "šėtonas" - tai sulietuvintas hebrajiškas žodis "satan",kas reiškia "priešininkas", o "velnias" - tai išverstas graikiškas žodžis "diabolos", reiškiantis melagį, priešą ar šmeižiką. Jei tikime, kad Šėtonas ir Velnias - tai kažkokia būtybė šalia mūsų, kuri kalta dėl nuodėmių, tada kiekvieną kartą sutikę tuos žodžius Biblijoje, turėtume juos priskirti šiai piktai asmenybei. Bet panagrinėję tų žodžių vartojimą Biblijoje pastebėsime, kad jie naudojami kaip paprasti būdvardžiai ir apibūdina paprastus žmones. Todėl negalima teigti, kad Biblijoje vartojami žodžiai "velnias" ir "šėtonas" patys savaime reiškia kažkokią didžiai nuodėmingą asmenybę ar būtybę šalia mūsų.

Po mirties dvasia sugrįžta pas Dievą, ir visa sąmonės veikla nutrūksta. Todėl bet koks bandymas susisiekti su mirusiais parodo, jog labai neteisingai suprantamas akivaizdus Biblijos mokymas apie tuos dalykus (žr. Iz 8:19,20). Biblija visiškai aiškiai teigia, kad po mirties žmonės jokiu pavidalu nesugrįžta į savo namą ar miestą, kuriame gyveno; negali taip būti, kad po kokio nors asmens mirties tose vietose rodytųsi jo "dvasia" ar "vaiduoklis". Sunku tą išreikšti suprantamiau nei tas padaryta Job 20:7-9: "(Žmogus) bus pražudytas kaip mėšlynas, ir kurie buvo jį matę, sakys: Kur jis? Jis... nebus atrastas... Akis, kuri buvo jį mačiusi, nebematys (jo) ir jo vieta (namas / miestas) nebežiūrės daugiau į jį". Panašiai sakoma ir Job 7:9-10: "Kas nusileidžia į mirusiųjų buveinę... nebegrįžta daugiau į savo namus, ir jo vieta nebepažįsta daugiau jo paties." Nuolankiai pripažinę šitą, mes atmesime visokius aiškinimus, esą galima pamatyti, kaip mirusiųjų "šmėklos" lankosi namuose, kuriuose jie anksčiau gyveno. Šitokie regėjimai - tai geriausiu atveju vaizduotės žaismas.