Jehovos liudytojai

Labai tikroviškas Karalystės aprašymas, randamas Senojo Testamento pranašų knygose, yra dažnai išjuokiamas teologų ir daugelio denominacijų atstovų. Jie teigia, jog ten simboliškai, perkeltine prasme aprašoma atpildo vieta esanti ne žemėje, nes ši planeta bus sudeginta. Atsakant į tai reikėtų suprasti, kad pagrindinė taisyklė, taikytina studijuojant Bibliją, yra ši: mes turėtume visada suprasti Bibliją tiesiogine, pažodine prasme, jeigu tik nėra svarios priežasties taikyti simbolinį, dvasinį išaiškinimą. Pavyzdžiui, pirmoji Apreiškimo knygos eilutė praneša mums, jog regėjimas yra žymia dalimi simbolinis (Apr 1:1), kuo mes ir turėtume vadovautis jo atžvilgiu. Taip pat tam tikras realumo ir prasmingumo jausmas kalbos vartojime gali mums nurodyti, kaip suprasti kurią nors vietą - simboline prasme ar tiesiogine. Taigi kada skaitome apie žemę, svirduliuojančią lyg girtas žmogus (Iz 24:20), iš vartojamos kalbos aišku, jog mes turėtume suprasti tai simboliškai. Ir atvirkščiai, kalba, vartojama būsimajai Karalystei aprašyti, labai lengvai suprantama tiesiogine prasme, pažodžiui; nėra jokios užuominos, kad mes turėtume ją suprasti simboliškai.

Paprasti, mirtingi žmonės, kurie Kristaus sugrįžimo metu nežinojo Evangelijos, t.y. jie nebuvo atsakingi prieš teismą.
Teismo metu prie teismo krasės gavę Dievo prigimtį, šventieji negalės mirti ar gimdyti vaikų. Todėl žmonių, Karalystėje patiriančių šiuos dalykus, aprašymas taikytinas antrajai grupei - tai tie, kurie bus gyvi Kristaus sugrįžimo metu, bet nebus žinoję Dievo reikalavimų. Teisiųjų apdovanojimas - tapti "karalystę bei kunigais; ir jie viešpataus žemėje" (Apr 5:10). Karaliai turi kažkam karaliauti, ir jie karaliaus tiems žmonėms, kurie antrojo atėjimo metu nežinojo Evangelijos ir todėl buvo palikti gyvi. Būdami "Kristuje" mes tapsime jo atpildo dalininkais - tai yra, karaliausime pasauliui: "Tam, kuris nugali... aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda,- kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo" (Apr 2:26,27).

Mes aptarėme nemažai informacijos apie tai, kaip ši Karalystė atrodys. Mes žinome, jog Abraomui buvo pažadėtas visų žemės tautų palaiminimas per jo palikuonį; Rom 4:13 išplečia šį teiginį ir sako, kad visą žemę paveldės tie žmonės, kurie yra Abraomo palikuonyje, t.y. Kristuje. Dan 2 pranašystės įvaizdis aprašo grįžtantį Kristų kaip mažą akmenį, ir po to karalystė palaipsniui išsiplečia po visą pasaulį (plg Ps 72:8). Tai reiškia, kad Dievo Kralystė neužims vien tik Jeruzalės ar Izraelio krašto, kaip kai kas mano, nors šios vietos tikrai bus karalystės centras. Tie, kas šiame gyvenime seka Kristumi, bus "karalystė ir kunigai, ir jie viešpataus žemėje" (Apr 5:10). Mes valdysime įvairų kiekį įvairaus dydžio gyvenviečių; vienas valdys dešimt miestų, kitas penkis (Lk 19:17). Kristus pasidalins savo viešpatyste žemėje su mumis (Apr 2:27; 2 Tim 2:12). "Štai karalius (Jėzus), kuris pagal teisumą viešpataus, ir didžiūnai (tikintieji) kurie valdys pagal teisingumą" (Iz 32:1; Ps 45:17).

Dievo karalystė - tai tikinčiųjų laukiantis atpildas. Kaipo toks jis yra jų motyvas savo gyvenime sekti Kristaus pavyzdžiu, o tai reiškia taip pat susidūrimą su trumpalaikiais kentėjimais ir nepatogumais. Todėl galima tikėtis, jog visą jų gyvenimą juose vis augs ir augs nenumaldomas troškimas pajusti ir suprasti būsimojo amžiaus stebuklus. Tai bus visų jų dvasinių ieškojimų išdava ir pilnas Dievo, kurį jie pamilo kaip savo Tėvą, pasireiškimas. Raštuose gausu smulkių aprašymų, kaip atrodys Karalystė ir norint išnagrinėti bent keletą iš jų galima sugaišti visą gyvenimą. Vienas iš būdų suvokti kai kuriuos būsimosios Karalystės sutvarkymo pagrindinius principus - tai suprasti, jog Dievo Karalystė egzistavo praeityje kaip Izraelio tauta. Ši karalystė turi būti atkurta grįžus Kristui. Daug vietų Biblijoje suteikia mus žinių apie Izraelio tautą, kad mes galėtume bendrais bruožais suprasti, kaip bus sutvarkyta Dievo Karalystė ateityje.

Išoriškai žydai laukė Mesijo su dideliu uolumu. Minėtoje eilutėje "Dievo karalyste" berods vadinamas Mesijas, kadangi jis turi būti šios karalystės karaliumi. Štai Jėzui įžengiant į Jeruzalę, žmonės šaukė: "Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!" (Mk 11:9,10). Čia Mesijas sugretinamas su "karalyste". Taip ir Jonas Krikštytojas skelbė, kad "prisiartino dangaus karalystė. O jis (Jėzus) buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs" (Mt 3:2,3). Mūsų nagrinėjamoje ištraukoje Lk 17:20-24, kalbėdamas apie "žmogaus sūnaus" atėjimą Jėzus atsakė į klausimą, "kada ateis Dievo karalystė". Kristus norėjo pasakyti, kad žydai, išoriškai labai laukdami Mesijo atėjimo ir tikėdamiesi jo greito pasirodymo su didele jėga, nesuvokė, jog Mesijas - "Dievo karalystė" - jau buvo tarp jų nuolankiame Jėzaus asmenyje. Taigi jis perspėjo juos: "Dievo karalystė (Mesijas) ateina nepastebimai... Dievo karalystė jau yra tarp jūsų" (Lk 17:20,21).