Emocijos

Tyrinėjantys neapykantos nusikaltimus mokslininkai susidomėjo, kas gi vyksta tokių asmenų smegenyse. Britų mokslininkų grupei pavyko tai išsiaiškinti. Pasak Londono University College Neurobiologijos mokslininkų, neapykanta – sudėtingas biologinis reiškinys, kai kuriuos pastūmėjęs tapti herojais, kitus – nusikaltėliais. Taip pat kaip ir meilė. Mokslininkų tyrimai parodė, kad neapykanta ir meilė dalijasi tais pačiais smegenų centrais. Todėl patarlė „nuo meilės iki apykantos tik vienas žingsnis“ gali būti teisinga. Naudodami magnetinį rezonansą mokslininkai stebėjo 17 asmenų smegenų reakciją į nuotraukose rodomus neutralius ir nekenčiamų asmenų veidus. Tokiu būdu pavyko nustatyti smegenų sritis, suaktyvėjančias dėl neapykantos. Tai – kiauto (putamen) ir salos (insula) sritys, suaktyvėjančios taip pat tada, kai mylime.
Įvairūs tyrimai parodė, kad salos sritis stimuliuoja nemalonius pasišlykštėjimo potyrius, o kiautas yra atsakingas už aktyvų atsaką – pulti nekenčiamą asmenį ar laikytis gynybos taktikos. „Faktas, kad meilė ir neapykanta suaktyvina tas pačias smegenų sritis nestebina, nes abu jausmai gali išprovokuoti neracionalius ir agresyvius veiksmus“, – sako tyrimo koordinatorius Semiras Zekis. Tačiau „neapykantos grandinė“ smegenyse naudojasi „savais“ kanalais nei kiti jausmai. Su neapykanta susijusi ir frontalinė smegenų žievė, be kita ko padedanti nuspėti ir „nukenksminti“ kito asmens veiksmus.

Ankstyvaisiais viduramžiais, pusei Europos pagaliau atsipeikėjus po tautų kraustymosi chaoso, airių pasaulyje dar buvo tvarka. Keltų kultūra buvo pasiekusi aukštą lygį. Airija pirmoji šalis kontinento šiaurėje apkrikštyta dar apie 400 m. – laisva valia! Iš ten siuntė misionierius pas pagonis germanus, iš ten paplito po visą Europą krikščioniškas paprotys atlikti išpažintį į ausį. VIII ir IX šimtmečius airiai vadina savo aukso amžiumi. Tačiau toks nerūpestingas laikas tęsėsi neilgai. Jau apie 800 m. pirmieji normanų laivai prisišvartavo salos rytiniame pakraštyje. Norvegai, o vėliau danai, įkūrę tvirtoves ir miestus (šiandieninė Airijos sostinė Dublinas – vienas iš pirmųjų normanų įkurtų miestų). Per šimtą metų jų viešpatavimo tinklas ištįso į daugelį salos pusių – bet jis buvo retas. Šiems normanams dar nepasisekė tvirtai paimti į rankas kontrolės, ir airių gyvenimas liko beveik nesutrikdytas. XII šimtmetyje atsirito antroji, masiškesnė skandinavų invazijos banga. Šį kartą iš kaimyninės Didžiosios Britanijos salos, iš Anglijos. Ten 1066 m. po mūšio ties Hastingsu į sostą atėjo normanai, traukiantys iš Prancūzijos. 1155 m. popiežius savo bulėje pavedė Anglijos karaliui Henrikui II „žiūrėti tvarkos“ Airijoje. Popiežiui rūpėjo kietai suimti į savo rankas religiniu požiūriu savarankišką airių Bažnyčią. Be to, atiduodamas Airiją Anglijos karaliui, jis norėjo pabrėžti savo paties, kaip aukščiausiojo siuzereno, pretenzijas. 1169–71 m. pagaliau Anglijos normanai įsiveržė į Airiją.