Emocijos

Nesu labai kruopštus. Bent jau dažniausiai. Atidumo taip pat trūksta. Ir tikslumo. Dėl to kartais ir nukenčiu. Pamenu, mokykloj nukentėdavau dažnai vien dėl to, kad neužrašydavau kokio uždavinio veiksmo ”keliaudamas” tiesiai prie atsakymo ar atsakinėdamas į klausimą, susidedantį iš kelių dalių, atsakydavau tik pirmąjį ar paskutinįjį. Pats kaltas, bet po truputį jau baigiu atsikratyti šios problemos. Bet esu ne kartą rašęs rašęs vienokį ar kitokį darbą draugui ar šiaip pažįstamui žmogui. Ir niekada nė su viena aukščiau minėta bėda nesusidurdavau. Nes man rūpi reputacija. Jei pažadėjau žmogui parašyti referatą, tai stengiuosi jį parašyti kuo geriau, įdedu galbūt daugiau darbo nei darydamas sau. Ir tikslumo, atidumo tada netrūksta, nes noriu įvykdyti pažadą ar susitarimą kuo geriau. Be to, iš tokių detalių formuojasi mano reputacija, o aš esu įsitikinęs, kad taip parodau, jog gerbiu kitą žmogų. Tokios mintys man kilo prieš kelias dienas atsikrausčius į naują butą. Susinervinau, radęs pilną spintą šiukšlių ir nereikalingų daiktų, po sulūžusia lova radęs krūva butelių, kurie netilpo į du maišus, pilna dulkių ir žemių. Pakankamai gražus ir sutvarkytas butas atrodė žiauriai ne kaip. Ir galbūt dar viskas būtų dzin, nesunku susitvarkyti ir išmesti svetimas šiukšles ar daiktus, jei pažadėta būtų buvę ne taip. O ką aš užtikau virtuvėlėj, tai tikrai buvo žiauru. Neplautos lėkštes, puodas, šiukšlės, spintoj pervasarojusios bulvės nublanko prieš šaldytuvą.

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“

Pastaruoju metu spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie kairiarankius. Deja, dažniausiai rašoma apie kairiarankius menininkus ir sportininkus. Tačiau kairiarankiškumas yra ne tik išorinis žmogaus išskirtinumas, todėl derėtų susipažinti su kairiarankių psichiniais ypatumais. Nors šį psichikos ypatingumą sąlygoja ir socialiniai veiksniai, tačiau jie neatskiriami nuo individo genealogijos, t. y. kairiarankis „realizuoja“ kitokį psichobiologinį modelį. Tai priklauso nuo aktyvesnio ir didesnio dešiniojo, o ne kairiojo, kaip daugelio žmonių, didžiųjų smegenų pusrutulio. Todėl kairiarankiu reiktų vadinti ne tik tą, kuris rašo ir dirba kairiąja ranka, bet ir kiekvieną, kurio dominuojantis yra dešinysis, o ne kairysis didžiųjų smegenų pusrutulis. (Dešinysis didžiųjų smegenų pusrutulis valdo visą mūsų kairiąją pusę ir kairiąją ranką, o kairysis – dešiniąją). Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, žmogus dažniausiai dirba ir rašo kairiąja ranka, žinoma, jeigu vaikystėje nėra nuo to atpratintas. Kodėl „perdirbinėjame“ kairiarankius? Apmaudu, bet kairiarankiškumą daugelis laiko nenormalumu. Mat visi rašymo ir kitų darbų įrankiai ir technologijos elementai pritaikyti dešiniajai rankai. Kodėl taip yra, sunku tiksliai pasakyti. Mokslo ir technikos kūrimosi istorijoje čia galima įžvelgti ir atsitiktinumą, ir būtinumą. Atsitiktinumas, – kad pirmieji darbo ir rašto įrankių kūrėjai, matyt, buvo žmonės, kurių veiklą valdė kairysis, o ne dešinysis smegenų pusrutulis.

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas. Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo – jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus. Žinoma, man galite mesti klausimą:”O kas yra tiesa?”. Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra – viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra. Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: “Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių. Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.

Šiandien eidamas vieno Vilniaus mikrorajono gatve pamačiau stendą, kuris mane privertė susimąstyti ir paklausti savęs: “kuo mes pavirtome?” Mano matytas plakatas ragino: „užleisk vietą“, turint omenyje, kad reikėtų užleisti sėdimą vietą nėščioms moterims ir tėvams su mažamečiais vaikais. Galbūt aš esu kitoks, bet man tokio raginimo nereikia – aš ir be jo tai suvokiu. Tačiau kas paskatino rengti tokias akcijas? Visais laikais, kiek pamenu, kai tekdavo važiuoti autobusu ar troleibusu, didžioji dauguma žmonių užleisdavo vietas garbingo amžiaus žmonės arba moterims su vaikais ir nėščiosioms. Tam nereikėdavo nei raginimų, nei „pilietinių akcijų“. Žinoma, visur buvo visko; būdavo tokių, kurie įlipus vyresniam žmogui, įsikniaubdavo į laikraštį ir apsimesdavo įdėmiai skaitantys… Bet jų būdavo vienetai. Pagarba tam, kuriam sunkiau nei tau, glūdėjo žmonių sąmonėje, be jokių akcijų. Matant tokius plakatus, peršasi kelios mintys. Viena – aš praktiškai nesinaudoju viešuoju transportu ir net nepastebėjau, kaip situacija pasikeitė, o antra – tai dar vienas būdas, prisidengiant socialinėmis iniciatyvomis, išmelžti iš valstybės pinigų. Pasikalbėjus su gerokai daugiau nei aš viešuoju transportu besinaudojančiais žmonėmis, paaiškėjo, kad antrąją hipotezę reikėtų atmesti. Iš tiesų į autobusą ar troleibusą įlipus vyresnio amžiaus žmogui arba moteriai su vaiku, jaunimas ir suaugę vyrai ir moterys vietos neužleidžia; maža to, jie niekaip į įlipusius nereaguoja.