Ar gali vyras ir moteris būti tik draugais?

Ar gali vyras ir moteris būti tik draugais?

Ar gali moteris ir vyras būti tik draugai? Jokio sekso, jokio geismo ar aistros, jokių slaptų svajonių ir troškimų - tik draugai. Kartu paieškokime atsakymo į šį klausimą. Vyrai dažnai turi slaptų motyvų, todėl sekso problema anksčiau ar vėliau iškyla. Jie kiekvienoje moteryje mato potencialią meilužę. Grėsmė draugystei iškyla, kai vyras tampa kontroliuojančiu ir pavydžiu. O moteris dažnai viską dar labiau supainioja, jei po netikėto sekso pasiūlo ir toliau likti draugais, nors vyras nori būti meilužiais. Kartais labai sunku subalansuoti draugystę ir kitus jausmus. Su moteriškos lyties draugėmis moteris niekada neturi minčių apie seksą, tuo tarpu su vyrais apie tai neretai pagalvoja ir turi priimti sprendimą, ar būti tik drauge, ar meiluže. Ar draugystė ne per daug vertinga, kad ja rizikuotų? Daugelis žmonių būtent nenorėdami prarasti draugo, niekada ir nesužino, ar ir jis jaučia kažką daugiau nei bičiuliškus jausmus. Daugiški santykiai būna įvairių formų, tačiau draugai jausmus išreiškia ne per seksą. Svarbiausia išmokti atskirti romantiškus jausmus nuo draugiškų. Draugais likti lengviau, kai moteris ir vyras yra skirtingose gyvenimo fazėse, turi šeimas arba gyvena toli vienas nuo kito. Dažnai bičiuliams moteriai ir vyrui kyla sunkumų bendravimo pradžioje. Draugiški gestai gali būti suprasti kaip flirtas ir vyras gali jausti spaudimą pakviesti merginą į pasimatymą. Todėl kai kurie vengia draugysčių su priešingos lyties asmenimis, kad apsisaugotų nuo įvairių moralinių dilemų.

Draugystė

women, sisterhood, support

Draugas - tai vienaip ar kitaip mūsų antrasis „aš". Mano manymu, draugas - tai tas, su kuriuo gali kalbėti apie viską, džiaugsmus ir rūpesčius ir tai, kas "ant širdies guli". Aš turiu tik kelis tikrus draugus ir visa krūvą pažįstamų. Draugai jau būna patikrinti laiko, santykiai pastovūs ir nenutrūkstantys, nesvarbu kas beatsitiktų. O pažįstami - "ateina ir išeina". Šiaip visi draugai kažkada yra perėję pažįstamų stadiją ir visko gali būt, kad kadanors vėl ten pat grįš... Manau pažįstamas, tai kam gali duoti, o tikras draugas tai iš kurio dar ir gali paimti. Su draugu gali sėdėt ir paprasčiausiai tylėt- ta tyla nei vieno iš mūsų nežeidžia, nes draugai vienas kitą supranta ir be žodžių, nėra prasmės kažką slėpti ar apsimetinėti kažkuo kitu, gali būti savimi. Manau draugai niekuomet nepaves sunkiu momentu, visada stengsis padėti- juk tuo ir graži draugystė. Geri draugai tai tokie, kuriais gali pasitikėti, o taip būna po ilgo bendravimo, po ne vienų metų. Manau, kad ir nuoširdi draugystė gali būti ir tarp merginos ir vaikino. Tokia draugystė gali būt net stipresnė nei tarp merginų. Juk merginos vis vien yra konkurentės. Jos abi nori būti viena už kitą gražesnės, nusipirkt gražesnių drabužių, labiau patikti vaikinams. O draugystė tarp vaikino ir merginos yra tikrai nuoširdi. Juk jie neprivalo konkuruot vienas su kitu, jie nekovos tarpusavy dėl kitos merginos ar vaikino dėmesio. Jie gali tarpusavy atviriau šnekėtis, duoti gerus patarimus.

Draugystė: 6 patarimai

blonde, brown hair, girls

Visi nori turėti draugų. O kai jų neturi, mes jaučiamės vieniši, liūdni. Kiekvienas iš mūsų kartais jaučiasi vienišas. Vieniems vienatvė - galimybė pabūti pačiam su savimi, pamąstyti, pasvajoti, susikaupti, kitiems - tai skausmingas ir sunkus išgyvenimas. Kartais pasijuntame vieniši būdami tarp kitų (pvz., klasėje) ar net šalia artimų žmonių. Net ir jausdamasis vienišas, dažniausiai nesi vienas. Kasdien bendrauji su kitais. Tačiau kažko tame bendravime trūksta. Ko gi trūksta? Ko norėtųsi? O kas turėtų būti, kad nesijaustum vienišas? Ar tuomet, kai pažįstami pakviestų tave kur nors nueiti? O gal tada, kai su klasioke dviese ruoštumėte namų darbus? Pamąstyk, su kuo norėtum daugiau bendrauti iš tavo klasiokų ar kieme esančių vaikų? Svarbu suprasti, ko norisi iš bendravimo. Būtų puiku, jei būtų stebuklingas receptas, kaip susirasti draugų. Bet, deja, niekas tokio nežino. Iš tikrųjų, visus mus supa potencialūs draugai. Nereikia toli ieškoti: su savo bendraamžiais mes susiduriame mokykloje, kieme, bet ne kiekvienas iš jų tampa draugu. Ko reikia, kad jie taptų draugais? Dažniausiai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu, neužtenka vien noro tai padaryti, galima pačiam parodyti, jog kitas žmogus tau rūpi. Labai svarbi tavo iniciatyva. Žinoma, gali laukti, kol tave pakvies nueiti į diskoteką ar kartu valgyti priešpiečių, bet gal pats išdrįstum žengti pirmąjį žingsnį?

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

bouquet, beautiful flowers, nature

Kivirčo ir skyrybų priežastimi gali tapti bet kokia smulkmena. Žinoma, nėra namų be dūmų. Kartais reikalinga psichologinė iškrova ir reikia leisti sau išlieti emocijas, tame tarpe ir negatyvias. Psichologai pataria kartais išsakyti savo norus, jausmus ir emocijas balsu. Štai ir viskas. Patys baisiausi žodžiai išsakyti, pretenzijos priimtos ir, rodos, pyktis savaime išnyko. Ir vėl norisi normalių santykių... Tačiau juk reikia žengti pirmą žingsnį, o taip nesinori... Šios problemos sprendimui pirmiausia reikia nuspręsti, kas jūsų manymu teisus, o kas kaltas. Pažiūrėkite į šią situaciją iš šalies. Paimkite popieriaus lapą ir raštu suformuluokite jūsų konflikto priežastį. Visų pirma, neapgaudinėkite savęs. Kairėje lapo pusėje surašykite klaidas, kurias padarėte jūs, o dešinėje surašykite jūsų partnerio klaidas. Pas ką jų daugiau? Jūs vis dar norite susitaikyti? Jei taip, tai tolimesni patarimai jums. Taigi, prisipažinote esanti kalta, nutarėte žengti pirmą žingsnį ir susitaikyti. Nuo ko pradėti? Žinoma, galima jam paskambinti ir pasakyti banalųjį "Atleisk, buvau neteisi. Aš daugiau taip nedarysiu...". Tačiau taip neįdomu. O kaip įdomu? Nusiųskite SMS. Tik ne paprastą, o ypatingą. Geriausia eiliuotą, bet galima ir proza, svarbiausia, kad jį sujaudintų. Tai gali būti dainos, kuri jums kelia romantiškas asociacijas, žodžiai. Arba jūsų "topinė frazė", kurią ištarus abu nusišypsote. Tai gali būti bet kas, kas jus jungia. Jūsų užduotis yra, kad jis atsakytų.

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

ai generated, man, excuse

Taip jau yra, kad būnant dviese anksčiau ar vėliau susipykstama. Gal ir ne dėl globalinių dalykų - dėl paprasčiausių smulkmenų. Pirmąjį žingsnį susitaikymo link žengti labai sunku, nors atsiprašymo būdų gali būti tiek daug... Neperspektyvusis būdas. Labiausiai mėgstamas mergišių, kurie nuslydę į šoną ir pagauti už skverno niekuomet neprisipažins, kaltę stengsis suversti bet kam, tik ne sau. Toks vyras mieliau savaitę skambins telefonu ir lies graudžias ašaras prisiekinėdamas, jog tai paskutinis kartas (nors puikiai žino, kad paskutinis dar tik bus). Tokiais atvejais moteris atleidžia dažniausiai tik dėl to, jog pabodo ašaros ir įkyrus zyzimas, nuolatiniai telefono skambučiai ir nesibaigiantys klausimai „ar nebepyksti". Tik išgirdęs atleidimo žodžius, išpirkdamas kaltę ir dar kartą įrodydamas savo „prieraišumą", perka glėbius gėlių, vedasi į kavinę, pildo visas moters užgaidas, iki akys užklius už naujo sijono. Paprastai moteris vis tiek palieka tokį vyrą - nesmagu būti mulkinamai. Tik vienos kantresnės, kitos perdėm kategoriškos ir į jokius kompromisus nesileidžia: prisimena taisyklė - nuslydus vieną kartą, nesunku tai padaryti ir darsyk. Efektyvus - gudrusis būdas. Tokį atsiprašymo būdą naudoja dauguma vyrų, nes jis, kaip rodo praktika, pasiteisina net ir tuomet, kai mylimoji atsitveria tylos siena. Tuomet gudrutis pradeda lyg ir netyčia rėžti sparną apie jos geriausią draugę ar šiaip net ir gerokai vyresnę bičiulę.

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, - o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, - kibirais lieja ašaras, - jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti - ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, - juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis - taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

Atsiprašyti reikia mokėti

Atsiprašyti reikia mokėti

Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas "atsiprašau". Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.

Atleidimo galia

Atleidimo galia

Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas - tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.

Atleidimo svarba šeimoje

Atleidimo svarba šeimoje

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, - galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia... Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo...

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis - arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu - tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė", - patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau - nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti"), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų - marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį' ir bejėgį", - moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina - ne tavo problema: „logiška" tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

resentment, argument, reconciliation

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles - nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, - mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas - tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti - nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.