| |

Laimės apsėsti

Ar tik šis nesibaigiantis besąlygiškas laimės vaikymasis tiesiog nenuskurdina mūsų? Mes – tai tie amerikiečiai, kurie pasakę daugybę deklaratyvių viešų pareiškimų geriame kavą iš juokingų puodelių, padabintų absurdiškais motyvuojančiais šūkiais („Siek savo svajonės!”) ir viso to išmokstame iš tūkstančių tomų knygų apie tai, kaip akimirksniu praturtėti pasitelkus pozityvaus mąstymo galią. Žurnalo „Psichologija šiandien” (angl.– Psychology Today) duomenimis, per praėjusius metus Amerikoje buvo išleista 4 tūkst. knygų apie laimę ir tai, kaip tapti laimingam. Tuo tarpu dar 2000-aisiais tokių knygų pasirodė vos 50. Dar nuo Normano Vincento Peale’o 1952 metais parašytos knygos „Pozityvaus mąstymo galia“ iki Rhondos Byrne knygos „Paslaptis, išleistos 2007-aisiais, visa Oprah Winfrey pokalbių šou Amerika šaukė, dūsavo bei vaizdavo be galo laimingus ir nepaliovė kartoti, kad amerikiečiai yra gražūs, turtingi, jiems viskas sekasi. Išties visomis jėgomis stengiamės tokie būti net ir tada, kai iš tiesų taip nesijaučiame. Akivaizdu, jog daugelis iš mūsų jau kuris laikas vis labiau skurdome – ir tai buvo dar prieš ekonominei krizei įsisiūbuojant. Paradoksalus, tačiau drauge ir juokingiausias dalykas yra tas, kad kuo labiau stengiamės viešai demonstruoti išmoktas šypsenas ir žarstomės pozityvaus mąstymo perlais, tuo mažiau laimingi iš tiesų esame. O visa tai mus tik dar labiau trikdo ir siutina.

Drovumas – žmogaus vertės barometras
| |

Drovumas – žmogaus vertės barometras

Mintis, kad teks atsidurti dėmesio centre, daugeliui sukelia stiprų nerimą, jaudulį ar net atima žadą. Nesvarbu, kur tai vyktų – televizijos studijoje, auditorijoje ar kalbant akis į akį su žmogumi, lemsiančiu jūsų ateitį. Ar įmanoma išmokti išlikti ramiam net ir itin jaudinančiomis aplinkybėmis? Kiekvienas pažįsta tokių žmonių, kurie neieško žodžio kišenėje ir visada tampa vakarėlių siela. Aplink juos būriuojamasi, jų klausomasi, iš jų juokiamasi. Jie lengvai susibičiuliauja tiek su atvykėliu iš provincijos, tiek su įžymybe. Nuostabiausia tai, kad pokalbiams šie žmonės specialiai nesiruošia. Jų temos taip pat nebūna išskirtinės ar iš anksto parengtos. Tačiau net banalus pasakojimas, kaip atvyko į šį vakarėlį, ką pamatė pakeliui ar kaip pasikabino paltą, gali sukelti visuotinę juoko audrą. Daugelis, susidūrę su tokiais šmaikštuoliais, susidaro nuomonę, esą iškalbos talentas – Dievo dovana. Esą to išmokti neįmanoma. Daugelį galėtų nustebinti kokio šmaikštuolio prisipažinimas, kad ir jam būta sunkių laikų, kai sukaustydavo mintis, kad reikės bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. O pats pokalbis apsiribodavo nerišliomis frazėmis arba tyliu kitų stebėjimu užsispraudus kampe. Tada ir jiems atrodė, kad taip bus visada. Dažniausiai žmonės lygina save su populiariausiais veikėjais, televizijos pokalbių dalyviais, aktoriais, kurie, stebint visai Lietuvai, laisvai žarsto sąmojį ir flirtuoja su pašnekovais. Tuomet norom nenorom užvaldo mintis – „aš taip niekada nesugebėčiau“.

Lietuviai – begėdžiai?
| |

Lietuviai – begėdžiai?

„Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda? Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas.

| |

Apie kančios saldumą ir naudą

Man patinka kentėti. Aišku, ne neištveriamai kankintis, bet truputį. Gal dėl to mėgstu eiti į kalnus. Ten tenka pakentėti, bet kaip lengva grįžus! Arba gera įsigilinti, įsijausti į blogiausius jausmus, ir jie tarsi išsisemia, išsivalo. Visada tai laikiau savo stipriąja savybe. Jau vaikystėje man nebuvo įdomios komedijos, o tragedijos – labai įdomu. Jei kančia įdomi, medicinoje dirbti gerai – skausmo aplink kiek nori, gali kasdieną užjausti ir tyrinėti žlugimo dėsnius. Tik štai – bevaikštant ašmenimis maži džiaugsmai tampa visiškai nereikšmingi. Susimąstau: o gal prasmingi išbandymai virsta savotišku mazochizmu? Kaip juos atskirti? Klasikinėje tragedijoje iš pradžių sukeliama įtampa, sužadinama baimė, gailestis, o galiausiai įvyksta katarsis ir pasiekimas apsivalymas. Sunkus išbandymas daugelyje dvasinių mokymų yra transformacijos esmė – juk nemanoma sielą išgelbėti linksmybėmis ir vynu. Psichoterapija irgi yra išbandymas ir kančia. Pats kreipimasis į psichologą yra kankinamas – juk turi pripažinti savo pralaimėjimą. Psichoterapijos metu žmogus turi raustis nemaloniuose jausmuose, išgirsti apie save nemalonią tiesą. Pvz., kad įveiktų baimę, jis turi įsivaizduoti tai, ką labiausiai norėtų pamiršti, ir dar mokėti už tai pinigus. Mokėjimas už neišspręstas problemas – irgi bausmė ir išbandymas. Kai kas, pvz., psichoterapeutas Miltonas Eriksonas išbandymu gydo tiesiogiai. Jis pasakoja: pas mane atėjo pagyvenęs žmogus, kuris kentėjo nuo nemigos.

Socialinės fobijos ir drovumo psichologiniai aspektai
| |

Socialinės fobijos ir drovumo psichologiniai aspektai

Remiantis moksliniais kriterijais, turėtų būti skirtumų tarp drovumo ir socialinės fobijos (SF), bet iš tiesų beveik neįmanoma atskirti, kada kalbama apie kraštutinį drovumą, o kada apie SF. Simptomai yra tie patys: baimė būti pajuokos objektu ir nusižeminimas nepažįstamose situacijose, baimė būti neigiamai įvertintam. Socialinis nerimas yra trečia pagal paplitimą psichologinė problema šiandienos pasaulyje… Kai vargina socialinė fobija. Moteris negali stovėti eilėje parduotuvėje, nes jai atrodo, kad visi aplinkiniai ją stebi. Ji žino, jog tai netiesa, tačiau negali atsikratyti šio jausmo. Apsipirkdama ji yra susitelkusi ties mintimi, kad žmonės gali spoksoti į ją pro didelius veidrodžius, kai reikia kalbėti su pardavėja, balsas dingsta… Moteris jaučia, jog elgiasi kvailai, tačiau nerimas pasiekia viršūnę. Žmogus sėdi prieš telefoną ir atkakliai kovoja su savimi, nepajėgdamas pakelti ragelio ir paskambinti. Bijoma paskambinti nepažįstamam žmogui, pranešti dalykinę informaciją; dar labiau bijoma paskambinti pažįstamam. Neapleidžia mintis, jog nesugebės pasakyti to, ko reikia, sutrukdys pašnekovą ir vėl apsikvailins. Kai galiausiai paskambinama, nerimas būna užvaldęs visą asmenį. O kartais užtenka tik minties apie būsimą skambutį, kad nerimas užpultų. Vyras bijo pereiti gatvę, nes jaučia, jog aplinkiniai jį stebi pro langus. Dar blogiau tai, jog jis gali susitikti pažįstamų ir tektų sveikintis su jais, o vyriškis nėra tikras, kad pajėgs tai padaryti.

Motinystė – prestižas ar gėda?
| |

Motinystė – prestižas ar gėda?

Šiame straipsnelyje išdėstyta mano subjektyvi nuomonė ir pastebėjimai, na gal šiek tiek rėmiausi prieš 10 metų skaitytomis knygomis 🙂 Parašyti pastebėjimai, manau, labiau “galioja” moterims auginančioms mažamečius vaikus. Pastebėjau, kad motinystė iš vienos pusės yra labai vertinama, o iš kitos pusės labai nuvertinama. Pavyzdžiui, kalbant apskritai apie motinystę, tai ji yra labai sureikšminama, iškeliama kaip vertybė. O kai susiduriama su konkrečia konkrečioje šeimoje motinyste, tai ji yra sumenkinama iki paprasčiausio buvimo su vaikais namuose. Vyras visą dieną dirba, o žmona sėdi namie ir “nieko neveikia”. Vyro darbą matuojame išdirbtomis valandomis ir uždirbtais pinigais. O kaip išmatuoti motinos darbą? Darbo valandos – 24 val per parą ir be poilsio dienų? Skamba drastiškai, bet juk tai tiesa. Vyras grįžta iš darbo vakare, o žmonai nėra kaip grįžti iš darbo, nes ji jame gyvena. Kartais vyrai skundžiasi, kad grįžę jie nori pailsėti, o neapsikrauti namų ruošos darbais ir vaikais. Įsivaizduokime, kad yra dirbanti “normalų” darbą motina. Ji grįžusi iš darbo įsideda vaisių salotų, pasiima žurnalą, įšsitiesia ant sofos ir ramiausiai skaito. Juk taip beveik nebūna, nes jos puola daryti šeimynai valgyti, išklausyti vaikų dienos įspūdžių ir zirzenimų, tvarkytis, ruošti vaikus rytdienai ir t.t. Jos tiesiog neturi kito pasirinkimo. Kodėl gi vyrams yra kitaip? Gal tai nusistovėję stereotipai? Gal tai vyrų psichologija? O gal žmonų apsileidimas, kad nemoka įtraukti vyrų į namų ruošą?

| |

Nerimas – kelias ar akligatvis?

Gyvename laikais, kai visi aplink bėga, lekia. Ne veltui sakoma, kad vakariečiai nemoka gyventi dabartimi – jie visą laiką vejasi ateitį, kuri esą bus “geresnė, gražesnė ir patogesnė”. Mūsų galvose nuolatos tarytum knibžda žinojimas, “kaip viskas turėtų būti”, ir mes nuspiriame esamą akimirką kaip kažką nevertinga, netobula, kaip kažką, ką reikia tiesiog “sunaudoti”. Tai byloja ir tokie posakiai kaip “laikas – pinigai”. Dar nuo mokyklos laikų nori nenori esame įsukami į šį nesiliaujantį bėgimą su kliūtimis. Bėgame dažnai iš inercijos. Bėgame, nes bėga kiti, ir mums be galo baisu sustoti. Bijome atsilikti, būti kitokie, būti nevykėliai, būti vieniši. Tačiau ateina akimirka, kai mūsų jėgos išsenka, imame abejoti šitų gyvenimo varžybų prasme – į mus įsismelkia nerimas. Nerimo apimti žmonės dažnai sako, kad jie tiksliai nežino, dėl ko nerimauja. Pasukę galvas, ima vardyti: baimė susirgti, baimė prarasti darbą, baimė dėl artimųjų. Neretai tos baimės būna visiškai nepagrįstos – kaip iš pirmo žvilgsnio nepagrįsta atrodo, pavyzdžiui, uždaros erdvės baimė. Žinome, kad psichoterapija dažnai padeda atskleisti neaiškių baimių kilmę. Kartais jos būna susijusios su praeityje patirtais nemaloniais išgyvenimais, kurių žmogus tiesiog nebeatsimena. Tačiau yra nerimas, kuriam sunku surasti konkrečią priežastį. Jis užgriebia kur kas giliau nei psichologiniai žmogaus kompleksai. Tai nerimas dėl savo gyvenimo prasmės.

Drovumas ir kūno skausmai. Kaip tai susiję?
| |

Drovumas ir kūno skausmai. Kaip tai susiję?

Norvegų psichologai tyrinėdami, kokią įtaką paauglių drovumas turi jų gyvenimo kokybei ir sveikatai, nustatė, kad drovūs paaugliai kur kas dažniau skundžiasi dėl kūno negalavimų, nei ypatingu drovumu nepasižymintys paaugliai. Kaip tai paaiškinti? Paaugliai apskritai kasdien patiria nemažai streso. Ypatingu drovumu nepasižymintiesiems lengviau rasti būdus, kaip savo neigiamas emocijas išlieti. Visų pirma, jie savo sunkumais pasidalija su draugais. Drovieji paaugliai draugų turi nedaug, o jei ir turi vieną ar du, tai ir su jais dažnai net nedrįsta kalbėti apie savo problemas. Todėl neigiamas emocijas drovieji išgyvena savo viduje, patirdami dar daugiau streso, kas savo ruožtu atsiliepia ir fizinei sveikatai.

Nuoga(s)…prie vaikų
| |

Nuoga(s)…prie vaikų

Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi. Iš tiesų manau, kad ši tema – labai “jautri”. Nes visi augome skirtingai, todėl ir susiformavęs požiūris į nuogumą yra kiekvieno kitoks. Tačiau pradėkime nuo to: Ar noriu, kad mano vaikas gėdintųsi savo kūno? Ar noriu, kad jo pasitikėjimas savimi būtų mažesnis, o ne didesnis? sakysite, kuo čia dėtas pasitikėjimas… O visgi “dėtas”. Jeigu dvejų metų pypliui, kuriam lakstyti nuogam yra smagumų smagumėlis staiga liepsite VISADA apsirengti, visaip jį gėdinsite…nenuostabu, kad jis augs gėdindamasis savo kūno. Sakysite, “prie ko” čia dabar nuogas vaikas ir nuogi tėvai (tarsi aš “suplakčiau” viską į viena)? “Prie to”, kad tokie tėvai ir patys bijo savo kūno Arba sako, kad nebijo, o iš tiesų nedrįstų nusirengti net prie geriausio(s) savo draugo(ės), nes būtų…gėda! Jokiu būdu nesakau, kad nusimeskite rūbus ir vaikščiokite po namus plikšiai kaip sakosi daranti Britney Spears ar Christina Aguilera , tačiau tikrai nereikia slėptis po devyniais užraktais, kai persirengiate. Ir nepamirškite SVEIKO PROTO. Jeigu persirengiate kitame kambaryje, mokote vaiką gerbti tai, kad žmogus gali norėti privatumo. Jeigu, jums persirengiant, vaikas užeina, o jūs jį išvarote, tai mokote, kad nuogas kūnas – gėdinga.

| |

Ar laimė susideda tik iš smulkmenų?

Apskritai manau, kad ginčytis su žmonėmis, kurie gavo daugiau Nobelio premijų už tave, neišmintinga. Kadangi psichologas Danielis Kahnemanas 2002 metais šią premiją gavo iš ekonomikos srities, tuo tarpu kai mano šansai kol kas lygūs nuliui… ką gi, reiškiu pagarbą. Vis dėlto negaliu nesvarstyti: nejaugi tikra laimė – tai gerai pailsėti naktį ir pažiūrėti televizorių? Galbūt jums pasirodė, kad laimė pasiekiama šlovės, pinigų ir sėkmės siekimo procese ar mėgaujantis menu, literatūra, auklėjant vaikus? Pasirodo, ne. Dr. D. Kahnemano ir jo kolegų duomenimis, ši veikla nevaidina jokio vaidmens, kai kalbama apie kasdienį mėgavimąsi gyvenimu. Praktiškai jaučiamos laimės lygis priklauso nuo nereikšmingų dalykų: nuo to, kiek laiko skiriame tokiems maloniems užsiėmimams, kaip seksas, pietūs su draugais, gulėjimas ant sofos prieš televizorių; ir kiek laiko praleidžiame ne tokiai maloniai veiklai, kaip namų tvarkymas, kelias į darbą ir susitikimas su bosu. Iki šiol dauguma laimės tyrimų autorių yra linkę manyti, kad gerovės pojūtį nulemia tokie svarbūs veiksniai, kaip pajamos, santuoka, darbas, santykiai su priešinga lytimi ir sveikatos būklė. Tačiau D. Kahnemanas kartu su kitais psichologais ir ekonomistais siekia parengti naują žmonių gyvenimo kokybės išmatavimo mechanizmą, kuris vadinasi dienos rekonstrukcijos metodu. Kaip praneša Science žurnalas, ši mokslininkų grupė tyrė, kaip praleidžia laiką 909 dirbančios Teksaso moterys.