Stresas ir jo poveikis
| |

Stresas ir jo poveikis

Stresas – tai žmogaus fiziologinės ir psichinės įtampos būsena, kurią sukelia išoriniai ir vidiniai dirgikliai. Šie dirgikliai vadinami stresoriais. Stresas gali būti: Naudingas – tai santykinai trumpai trunkantis stresas. Jis skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą. Stimuliuoja imuninės sistemos funkcijas. Žalingas – tai ilgai trunkantis, nekontroliuojamas stresas. Jis išsekina psichiką bei imuninę sistemą ir dažnai tampa daugelio ligų priežastimi. Kaip organizmas reaguoja į stresą? Tipinė organizmo reakcija į stresą: „ginkis arba bėk“. Streso metu išsiskiria daug hormono – adrenalino, dėl kurio: padažnėja širdies ritmas, padažnėja kvėpavimas, susitraukia smulkiosios kraujagyslės, pakyla arterinis spaudimas, išsiplečia raumenis maitinančios kraujagyslės ir kraujas teka į raumenis. Taip organizmas mobilizuoja jėgas artėjančiam iššūkiui. Stresoriai – tai stresą sukeliantys dirgikliai. Stresorius – nėra absoliuti sąvoka – tą patį dirgiklį skirtingi asmenys interpretuoja skirtingai. Kas sukelia stresą vienam, kitam gali jo visiškai nesukelti. Tai priklauso nuo individualių savybių – viena jų – mokėjimas kontroliuoti stresą.

Agresija gali būti ir pozityvi
| |

Agresija gali būti ir pozityvi

Gyvenime dažnai būna, kad atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, kuriuos galime kontroliuoti patys, priskiriame išorės faktoriams. Pavyzdžiui, kai sakome: “Tas žmogus mane įsiutino” arba “Ši padėtis mane pykdo”, paslėpta prasmė yra tokia: kažkas man sukelia tam tikrus jausmus. Tai klaidinga prasmė. Reikalas tas, kad niekas negali sukurti žmoguje kokio nors jausmo, išskyrus jį patį. Pasaulis tiesiog egzistuoja. Jausmai jo atžvilgiu kyla mumyse, ir tik mes esame už juos atsakingi. Tik mes galime jiems leisti būti arba nebūti. Nes tai – mūsų jausmai. Tokie posakiai, kaip “Jis mane erzina/skaudina” ar panašiai, rodo, kad jūs neprisiimate atsakomybės už išgyvenimus, kuriuos iš tikro galite kontroliuoti. Jūs kalbate taip, tarsi neturėtumėte galimybės reaguoti kitaip, lyg neturėtumėte laisvės rinktis. Jūs patys atimate iš savęs šią laisvę. Pripažindami, kad jūsų jausmai yra nulemti ir valdomi jėgų, esančių ne jumyse ir jums nepavaldžių, pasiduodate išorės aplinkybių nelaisvėn ir prarandate gyvenimišką aktyvumą bei situacijos kontrolę. Susidarius nepalankiai situacijai, negatyvius jausmus reikia paversti konkrečiu veiksmų planu. Įdiegę šią taisyklę į kasdienį gyvenimą, problemą galėsite paversti stimuliuojamąja jėga, priversti ją dirbti jums, o ne prieš jus. Pyktis yra itin stiprios energijos šaltinis. Kiekvieną dieną ši energija, neapčiuopiama ir nepažabojama, griauna viską aplink jos užlietą žmogų. Tačiau pati savaime ši energija yra neutrali.

Kaip įveikti stresą?
| |

Kaip įveikti stresą?

Būtina žinoti: Stresas yra tiek – kiek tu jam leidi būti. Išankstinis nusistatymas ir požiūris į problemas bei jų aktualumą lemia sugebėjimą kontroliuoti stresą. Negatyvūs vidiniai pokalbiai su savimi didina stresą. Pirmas žingsnis – vertink. Įvertink tai, kas yra svarbu ir priklauso tik nuo tavęs. Įvertink tai, kas svarbu, tačiau priklauso ne nuo tavęs. Įvertink, kas nėra svarbu, tačiau nuo tavęs priklauso. Įvertink, kas nėra svarbu ir nuo tavęs nepriklauso. Antras žingsnis – pradėk streso kontrolę. Svarbu ir priklauso nuo tavęs -> prisiimk atsakomybę ir veik. Svarbu, bet nuo tavęs nepriklauso -> ar net pats blogiausias variantas yra pražūtingas? Ar nereikia į tai kreipti mažiau dėmesio? Pakalbėk su draugais/šeima. Neapleisk savo pomėgių ir sporto. Pabandyk atsipalaiduoti/medituoti.

Aistra nuslopo
| |

Aistra nuslopo

Sveika, Ramune. Su savo draugu jau skaičiuoju trečius metus. Prieš gerą pusmetį apsigyvenome kartu. Mylime vienas kitą, gerbiame. Tačiau apsigyvenus kartu aistra nuslopo, mylimės gerokai rečiau. Bandžiau kalbėtis. Reziumė: „viskas gerai, o seksas neturi tapti kasdienybe“. Bandžiau gundyti romantiškomis vakarienėmis, išvaizda ir koketavimu. Taip – padeda tam kartui. Negaliu nuolatos būti iniciatorė. Ar tai reiškia, kad mūsų libido nesuderinami, ar reiškia, kad seksą mes nejučia pakeitėme tiesiog rūpinimusi vienas kitu, šiluma namuose? Ar reiškia, kad taip bus visą tolesnį laiką? Gal aš nematau kažkokių psichologinių reikšmių, žvelgiu tik paviršiumi? Gabrielė. Sveika, Gabriele. Ne, tai tikrai nereiškia, kad jūsų libido nesuderinami, tai tik reiškia, kad jūsų libido lygiai skirtingi ir tiek. Paprastai, kurio jis stipresnis, tas ir inicijuoja seksualinius santykius ir pasiima tai, ko jam reikia. Norisi mylėtis ir nelauk, nesikankink ir parodyk iniciatyvą. Nieko bloga, kad tu dažniau imsiesi veiksmų pati ir nelauksi to iš draugo. Juk visa kita santykiuose yra gerai. Svarbiausia, kuo gali džiaugtis, yra tai, kad jis neatstumia tavęs, įsitraukia, atsako į tavo iniciatyvą. Patikėk, yra vyrų, kurie pasako griežtai „ne“ ir prašo, kad paliktų juos ramybėje. Rimtos kalbos čia tikrai vargu ar padės ir jokių giliai paslėptų psichologinių reikšmių tame nėra. Juk viskas iš esmės yra gerai: ir kokybė yra, ir aistra, tik tiek, kad tau tai yra per retai.

| |

Psichologinis ginklas

Mobingas (angliškai mobbing; to mob – pulti visa gauja) – gerai žinomas reiškinys gyvūnų pasaulyje, kai grupė gyvūnų užpuola vienišą savo kraujo brolį. Žmonių bendruomenėje mobingas taip pat egzistuoja. Psichologinio teroro dažniausiai imamasi prieš gabesnius, talentingesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kitos lyties ar kitos seksualinės orientacijos darbuotojus, nes siekiama juos išstumti iš įmonės, organizacijos. Pirmųjų visuomenės mobingo apraiškų įžvelgiama jau mokykloje. Tai puolamajam sukelia didelį stresą, o vėliau – ir ligų. Minėtas elgesys nėra toks nekaltas veiksmas, kaip gali atrodyti psichologiniams teroristams, kai kuriose užsienio šalyse už tai baudžiama laisvės atėmimu. Pasaulio mokslininkai tiria šią visuomenės bėdą ir ieško jai priešnuodžių. Mūsų šalyje psichologinis spaudimas įgauna vis didesnį pagreitį, bet valstybės lygiu apie tai niekas nekalba. Psichologinis spaudimas. Jį bent kartą esame patyrę kiekvienas, o galbūt dėl to kenčiame ir dabar. Kur kreiptis? Ką daryti, kai, rodos, padėtis be išeities? Kentėti? Gintis? Ar ieškoti kitos darbo vietos? Tarkime, esate ką tik priimtas darbuotojas. Tai jūsų pirmasis darbas. Ką tik baigėte universitetą – buvote stropus studentas, mokėtės labai gerais pažymiais, nuolat domėjotės savo srities naujovėmis. Įgijote naujausių žinių, esate entuziastingas – pasiryžęs nuversti kalnus, tačiau neturite patirties.

| |

Ar išgydomas fanatizmas?

Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu. Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė. Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas jo kalbėjimas ir buvo sunertas ant šios temos siūlo. Beje, kaip ir daugelis kitų garsių Izraelio politikų ir intelektualų, Ozas yra litvakų kilmės – jo tėvas iki išvykimo į Palestiną prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir studijavo literatūrą Vilniuje. Ozas apie save kalbėjo nedaug, bet paminėjo keletą įdomių detalių, iš kurių išryškėjo fanatizmo temos pasirinkimas bei aktualumas jam pačiam. Jis gimė 1939 metais britų valdomoje Palestinoje ir buvo auklėjamas dešiniojo sionizmo dvasia, nuo vaikystės būdamas šventai įsitikinęs, kad žydai visada ir visur yra 150 nuošimčių teisūs, o visas likęs pasaulis jų atžvilgiu yra 150 nuošimčių neteisus. Tokį mažojo Amoso Klausnerio (tai jo pirmoji pavardė) įtikėjimą – arba ankstyvą fanatizmą, paties Ozo žodžiais tariant – sugriovė du žmonės.

| |

Mobingas – tylus emocinis terorizmas

Švelni, jausminga lakštingalos iš H. K. Anderseno pasakos giesmė sužavėjo ir sugraudino net rūsčiojo kinų valdovo akmeninę širdį. Mūsų pasakojime romantiškasis paukštis, simbolizuojantis tobulumą ir grožį, atliks kiek kitokį vaidmenį. Konrad Lorenz – tyrėjas, ypatingai domėjęsis lakštingalų elgsena, ilgainiui pastebėjo, kad iškilus grėsmei šie paukščiai elgiasi gana keistai. Pasirodžius galimam užpuolikui, pvz., katinui, lakštingalos žaibiškai, it reaktyviniai lėktuvai smigdavo žemėn priešo link – jo nekliudydamos, o tik gąsdindamos. Kaskart paukščiams taip neriant žemyn, prie bendro būrio prisijungdavo vis daugiau narių, vis didesniu pajėgumu jie atakuodavo. Keistas procesas tęsdavosi tol, kol priešas pagaliau pasišalindavo. Toks savitas gyvūnų psichologinės atakos būdas buvo pavadintas mobingu. Vėliau reiškinys imtas tirti ir tarp žmonių. Šios misijos pradininkas – vokiečių psichologas Heinz Leymann, 1990 m. pradėjęs nagrinėti psichologinio smurto apraiškas darbo vietoje. Šiandien mobingu laikome psichologinį smurtą, patiriamą darbe. Jis prasideda tada, kai tam tikras asmuo dėl kokios nors (ne visada aiškios) priežasties nusprendžia, kad jis nemėgsta kito asmens. Tuomet pradedama psichologinio smurto „kampanija”, kurios tikslas – išmesti nepatinkantį asmenį iš savo aplinkos, skyriaus ar darbo vietos apskritai.

| |

Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau – bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

| |

„Nekaltos“ patyčios vaikus panardina į priklausomybių liūną

Patyčias vaikystėje bei paauglystėje greičiausiai yra patyręs kiekvienas žmogus. Bendraamžių ar jaunesnių vaikų pravardžiavimas, pasistumdymai ir panašūs „žaidimai“ – tokia yra ir šiuolaikinių moksleivių kasdienybė. Tačiau neva nekaltas erzinimas, priekabiavimas, stumdymas neretai virsta tikru psichologiniu teroru, žeminimu, fiziniu smurtu, epidemijos greičiu plintančiais mūsų šalies mokyklose. Prieš kurį laiką atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva pagal tyčiojimosi mastus lenkia daugelį pasaulio valstybių. Vakarų Europoje patyčias patiria du iš dešimties moksleivių, o mūsų šalyje – net septyni. Psichologinę pagalbą Lietuvos vaikams, paaugliams telefonu, internetu teikianti, tris tarnybas Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje vienijanti „Vaikų linija“ jau beveik metus vykdo kampaniją „Nustok tyčiotis“, kurios tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į kenčiančius vaikus ir užkirsti kelią psichologiniam bei fiziniam smurtui. Apie patyčias, pasekmes ir tai, kaip užkirsti jiems kelią, kalbamės su tarnybos vadovu ir projekto organizatoriumi Robertu POVILAIČIU. – Priekabiavimas tarp vaikų – kaip apibūdintumėte šį reiškinį? – Patyčios arba priekabiavimas – kai vieni vaikai žemina, tyčiojasi iš kitų. Tarptautiniais duomenimis, patyčių atvejų Lietuvoje pasitaiko daugiausiai, lyginant su kitomis tyrime dalyvavusiomis pasaulio valstybėmis. Pavyzdžiui, Švedijoje yra maždaug 15 proc. vaikų, kurie prisipažino per pastaruosius du mėnesius patyrę priekabiavimą.

Ar rudeninė melancholija visada yra depresija?
| |

Ar rudeninė melancholija visada yra depresija?

Atšalo oras, beveik kiekvieną dieną lyja, trūksta saulės šilumos… Kai kam ruduo asocijuojasi su derliaus nuėmimu, tačiau dauguma rudenį sieja su melancholija. Dažnai kartu su rudeniu atkeliauja nepaaiškinamas liūdesys, nerimas, mieguistumas, aplinkui niekas nedžiugina, nes reikia atsisveikinti su vasara, o priešaky laukia šalta žiema. Pajutę šiuo simptomus, dažnai patys sau nustatome diagnozę – man rudeninė depresija. Nebūtinai tai yra depresija. Iš tiesų dalis nemalonių pojūčių, siejamų su rudenine depresija yra paties žmogaus tarsi susigalvoti. Žiūrėdami į gamtą tarsi perimame jos nuotaiką, susiliejame su gamta ir sakome, kad ir mums liūdna. Tai yra natūralu. Juk žmogus neprivalo jaustis visada laimingas, pakylėtas, būti geros nuotaikos. Laikas pamąstymams, apsvarstymui ir ramybei būtinas. Galbūt ruduo, žiema ir yra tas laikas, kuomet turime sustoti, susimąstyti, būti ramesniems, o ilgais rudens ir žiemos vakarais daugiau laiko skirti sau, šeimai. Nereikėtų bijoti ir paliūdėti, liūdesys – irgi svarbus ir reikalingas žmogui jausmas, tik nereiktų, kad jis užsitęstų per ilgai ir virstų į savęs gailėjimąsi, kuris niekur neveda. Užklupus liūdesiui, pasistenkit praskaidrinti savo nuotaiką. Rudenį trūksta saulės, šviesos, todėl nebijokit šį trūkumą kompensuoti rengdamiesi ryškesniais rūbais. Nebijote ir radikalių permainų pvz. persidažykit namų sienas saulėta geltona spalva.