| |

Panikos ataka

Panikos sutrikimas diagnozuojamas kai panikos atakos kartojasi ir daugiau nei mėnesį išlieka nerimas dėl galimo atakos pasikartojimo, jos pasekmių, ar kai dėl panikos atakų ženkliai pakinta paciento elgesys. Panikos atakos yra gana dažnas reiškinys. Moterys panikos atakas patiria dažniau nei vyrai. Moterys, kurioms prasidėjo menopauzė, panikos atakos dažnesnės. Panikos sutrikimu suserga apie 2% žmonių. Panikos sutrikimas dažniausiai prasideda 20 – 30 metų asmenims. Jei šeimoje yra asmenų sirgusių panikos sutrikimu, depresija ar bipoliniu sutrikimu, rizika išsivystyti panikos atakai yra didesnė. Panikos sutrikimas 2 kartus dažniau pasitaiko tarp moterų ir gali būti susijęs su menstruaciniu ciklu. Organizmas automatiškai reaguoja į baimę ir paruošia žmogų pabėgti ar susidoroti su baimę sukėlusiu objektu. Panikos ataka išsivysto, kai ši “bėk arba kaukis” reakcija viršija normos ribas ar aktyvuojama tada, kai jos nereikia. Panikos atakos metu organizmas reaguoja taip, tarsi žmogus būtų susidūręs su gyvybei grėsminga situacija, nors realaus pavojaus ir nėra. Ši reakcija sukelia įspėjančius simptomus ir pojūčius.
Tikslios panikos atakų ir panikos sutrikimo priežastys nėra žinomos. Egzistuoja įvairios teorijos. Manoma, kad smegenyse esančių cheminių medžiagų (neurotransmiterių) pusiausvyros sutrikimas gali lemti panikos atakos išsivystymą. Įtakos turi ir paveldimi veiksniai. Didesnę riziką susirgti panikos sutrikimu turi asmenys, kurių artimi giminaičiai sirgo panikos sutrikimu.

| |

Panikos sutrikimas

Jungtinėse Amerikos Valstijose Nacionalinė ambulatorinės medicinos priežiūros tarnyba 1978 m. nustatė, kad 22 % pacientų vizitų pas gydytojus buvo dėl 8 pagrindinių nusiskundimų: silpnumo, nugaros skausmo, galvos skausmo, svaigimo, krūtinės skausmo, dusulio, pilvo skausmo ir nerimo. Per trejus metus 1000 pacientų, atvykusių į vidaus ligų klinikas, kuriems buvo 14 dažniausių simptomų, organinė patologija nustatyta tik 16 %. Kai per pirmąjį vizitą pas gydytoją organinė patologija nenustatoma, vėliau atlikus tyrimus, ji nustatoma tik 1 iš 10 pacientų. 1984 m. atliktas tyrimas parodė, kad 44 % dėl panikos sutrikimų konsultuotiems pacientams nustatyta neurologinė simptomatika (galvos skausmas – 20 %, galvos svaigimas – 18 %, sinkopė ir pseudotraukuliai – 9 %). Panikos sutrikimas per gyvenimą būna 1,5-3,8 % gyventojų kasmet, iš 3000 žmonių 45 ištinka panikos atakos pirmą kartą gyvenime, dažniau moterims negu vyrams. Šis sutrikimas dažniausiai prasideda nuo 20 iki 40 metų žmonėms, 26 % – iki 20 metų. Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija ir depresija (2 pav.). Nerimo jausmas kyla ten, kur asmuo jau kartą išgyveno panikos ataką, kuri jį labai stipriai paveikė, sukrėtė. Dėl panikos sutrikimo gali labai sumažėti darbingumas, prasidėti agorafobija, dėl kurios pacientas negali išeiti iš namų. Jei ši būsena gydoma neefektyviai, gali apimti depresija, neviltis, kilti minčių apie savižudybę. 48 % pacientų, kuriems yra panikos sutrikimas, nustatoma depresija.

| |

Panikos gydymas be vaistų

Pagan Barlow (1) panika pasireiškia tada, kai gyvenimo įvykiai pažeidžia biologinę ir psichologinę pusiausvyrą ir išsivysto susirgimas. Panikos atakos pasitaiko 9-15% žmonių (Barlow), dauguma jas patiria tam tikrų stresų metu: egzaminų, viešai pasisakydami, konfliktinių situacijų metu ir panašiai. Ir tik nedaugelis jas patiria netikėtai. Panika kliniškai pasireiškia dusulio jausmu, svaigimu, netvirtumu ar alpimu, tachikardija, drebuliu ra purtimu, prakaitavimu, springimu, pykinimu, abdominaliniu diskomfortu, depersonalizacija ar derealizacija, parestezijomis, karščio ar šalčio krėtimu, krūtinės skausmu ar diskomfortu, mirties ar išprotėjimo jausmu (DSM-III-R). Šis susirgimas iki šiol menkai žinomas Lietuvos medikų auditoriai. Šiuos klinikinius požymius gydytojai dažniausiai vadina terapiniais terminais: vegetodistonija, meurocirkuliacinė distonija, hipertenzinė krizė, ir pan. Gydymui skiria kraujagysles plečiančius, kraujotaką gerinančius vaistus, nootropus, neuroleptikus antidepresantus, beta-blokatorius, benzodiazepinus. Jau susipažinę su šiuo susirgimu gydytojai stengiasi ligonius gydyti benzodiazepinais, antidepresantais ir MAO inhibitoriais. Tačiau tai biologinės pakraipos gydymo metodikos, kurios į susirgimo psichologinius aspektus neatsižvelgia.

| |

Panikos ir nerimo sutrikimo pažinimas

Tai vieno žmogaus istorija, kuris taip įsitraukė į užburtą ratą ir tikslų vaikymasi, kad beveik pamiršo apie normalų poilsį, draugus ir laisvalaikį. Miegas. Maistas. Mašina. Darbas. Maistas. Darbas. Mašina. Namai. Miegas. Tokia buvo mano darbotvarkė daugiau nei pusantrų metų. Toks jau mano darbas, kad nuolat jausdavau stresą dėl vėluojančių darbų, nuolatos kėliau sau tikslus žymiai didesnius, nei galėjau naturaliai pasiekti, nuolat darbus reikdavo atlikti “vakar”, o dažniausiai darbe tekdavo užsilaikyti iki 19 ar net 21 valandos. Galiausiai patys darbai buvo dažnai tokie, kad tekdavo nugalėti save, neretai būdavo ant etikos ir moralės normų ribos. Taigi, sukausi tame rate ir net nenujaučiau apie artėjantį “boom”. Prieš pat velykas buvau užsukęs pagelbėti sutvarkyti kompiuterį savo gerai bičiulei ir po kompiuterių tvarkymo išsišnekėjom, kad nuolat jaučiu maudimą širdies plote, jai išvardinus požymius man beliko tik patvirtinti jos įtarimus. Ji kuo skubiau rekomendavo kreiptis į specialistą, nes įtarė, kad tokie požymiai gali būti ir išeminės ligos požymiai. Tuo pačiu rekomendavo savo draugę. Atėjo vienas vakaras, pradėjau jausti nerimą, kad gali būti kokie rimti širdies negalavimai. Kuo daugiau galvojau apie tai, tuo daugiau tarsi jausdavau, kad širdis skauda, tarsi labiau plaka, tarsi plaka kitaip. Išties, tai nuolatos dėmesys buvo sukauotas ties širdimi ir nuolatos ją klausiau.

Relaksacija – kelias į vidinę ramybę
| |

Relaksacija – kelias į vidinę ramybę

Po sunkaus darbo ar įtampos kupinų išgyvenimų mes atsipalaiduojame, aptingstame, mintys darosi lėtos – sakome: „Tarytum akmuo nuo pečių nusirito”. Tai – natūrali apsauginė organizmo reakcija: iš atminties išsitrina mus traumavę įvykiai, užsimiršta neigiami išgyvenimai (nerimas, baimė, pyktis). Tačiau, ši reakcija ne visada „įsijungia” laiku. Ekstremaliai situacijai pasibaigus, mes dar ilgai liekame su ja: kartais sąmoningai, bet dažniausiai nesąmoningai, ir toliau mintyse vis ją kartojame, vis apie ją galvojame, vis išgyvenam. Nuo sugebėjimo atsipalaiduoti priklauso mūsų kasdienė savijauta. Žmogus, kurio kūnas yra įsitempęs, jaučia ir psichologinę įtampą, nukenčia ir jo santykiai su aplinkiniais. Nuolatinėje įtampoje gyventi neįmanoma, todėl nuolat siekiame atsipalaidavimo. Dažnai tam pasitelkiame ir kenksmingas sveikatai priemones, tokias kaip alkoholis, narkotikai ar vaistai. Jos veikia staigiai, tačiau ilgainiui sukelia priklausomybę ir didesnes problemas nei tos, nuo kurių gelbėjomės. O relaksacijos pratybos gali padėti sukelti natūralią atsipalaidavimo reakciją, nutraukti neigiamų minčių vis palaikomą užburtą ratą. Žodis relaksacija (lot. – relaxatio) ir reiškia atsipalaidavimą. Paprastai relaksacija vadinamas psichologinio ir fiziologinio aktyvumo sumažėjimas esant budrios būsenos. Žmogus pasiekia panašų atsipalaidavimo lygį kaip ir miegodamas, tačiau išlieka budrus. Relaksacijos pratybas gali vesti kitas žmogus, pavyzdžiui, psichologas. Paprastai tokios pratybos vyksta grupėje, tačiau atsipalaidavimo galima mokintis ir pačiam. Tai – vadinamosios autogeninės treniruotės.

Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės
| |

Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės

Neseniai stebėjau, kaip viena mylima bendruomenė buvo dvasiškai pakerėta. Į bažnyčią atvyko vienas krikščionių tarnautojas pravesti trijų dienų programą, kurios tikslas buvo paskatinti tikinčiuosius daugiau melstis. Per vieną užsiėmimą kažkoks žmogus išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad į jo maldą neatsakoma. Jis ilgus metus ištikimai meldėsi su savo dukra ir už ją, tačiau ji vis dar negyveno su Dievu. Jis buvo palūžęs ir prislėgtas. Kaip maloningasis Dievas kalbėjo šiam žmogui? Palaužta nendrė šaukėsi pagalbos. “Turėtum labiau stengtis. Turėtum daugiau melstis”, – kalbėjo jam. Mane suėmė pyktis. Kadangi pažinojau tą bažnyčią jau daug metų, pasibaisėjau. Tai, ką girdėjau, vienos seminarijos profesorius pavadino sola bootstrapa, pasitikėjimu savimi – mes keliame save už savo dvasinių batų raištelių [bootstrap – batraištis; angl. to pull oneself by one’s own bootstraps reiškia “iš savo jėgų išsilaisvinti, pagerinti/pasiekti ką nors”; aliuzija į pagrindinius protestantų principus sola scriptura, sola fide ir t.t. – “vien…”; red. past.]. Taip kalbantys mokytojai, be abejo, nori tik gera. Visa problema – ne jų nuoširdumo stoka. Diagnozė kur kas sunkesnė. Problema yra erezija. Bet kokia erezija žeidžia sielą. Kai žvelgiu į šiandieninį evangelinį pasaulį, matau milijonus nuoširdžių tikinčiųjų, kuriuos mokytojai, nesuvokiantys biblinės maldos pagrindų, prislegia netikros kaltės našta. Tiesiai šviesiai tariant, Kristaus avelėms meluojama.

Ramybė neramybėje
| |

Ramybė neramybėje

Ta ramybė, kurios siekiu, ateina nenumatytu laiku, dažniausiai nejučia, ir nesuprantu, kaip ji gali nuraminti mano neramybėje. Pasaulio apsuptyje. Gyvenimo apsuptyje. Esu priklausoma nuo jų, todėl ir esu neramybėje. Tačiau tikiu, kad būdama priklausoma nuo Dievo, gyvenčiau ramybėje. Dvasios ramybėje. Kuo giliau suvokčiau tą priklausomybę, tą pasirinkimą, tuo gilesnė ir pastovesnė ramybė lankytų. Lankytų, gal net pasiliktų. Nuo tos akimirkos, kai supratau ramybės suteikiamą vidinę harmoniją, siekiu jos ieškodama, nenuilstamai ieškodama – ir kviesdama ją tokią laukiamą ir tokią atrodytų nepasiekiamą. Ateina ramybė kaip malonė – lyg išprašyta, lyg dovanota. Nežinau, iš kur, už ką ir kodėl? Kodėl ateina arba kodėl neateina, kai labai šaukiu neiššaukiamu šauksmu? O ateina ramybė daikto, pasaulio aplinkos ar žmogaus pavidalu, jeigu tame įmatau Dievo buvimo žymę. Arba asmenišku dievišku priartėjimu, kuriems žodžių neradau išreikšti. Apsilankiusi ramybė apie tai pasako. Jeigu išgirstu, kad būtent taip į mane prabylama. Jei išgirstu ir atpažįstu. Savo ramybės laukimą sunkiausiomis valandėlėmis slepiu nuo savo ir žmonių žvilgsnių ir prašau Aukščiausiojo nors praskrendančio paukščio plunksnos kaip žymės – kantriai tylėdama prie savo kasdienybės. Net savo pasipiktinimus, nesusipratimus, nuovargį, ligas, netektis ir nerimastį dėl šios ir dar toli esančios akimirkos noriu užkloti ramybės lengvumu. Mokausi visa apvilkti ramybės rūbu. Mokausi, mokausi ir vis negaliu jos pasiekti.

Ar vidinė ramybė Jums tinka?
| |

Ar vidinė ramybė Jums tinka?

Klausimai, kurie bent kartą yra iškilę kiekvienam, gal tik kitaip nuskambėjo mintyse. O ar buvo atsakyta…? Užtenka apsidairyti aplink ir tą patį klausimą užduoti arti esančiam žmogui. Tiesaus atsakymo vargu ar sulauksite. Man tenka sutikti daug žmonių, sėkmingų ir aktyvių, tylių ir visiškai atsiduodančių monotoniškam gyvenimo ritmui, tačiau iki šiol nesutikau tų, kurie turėtų nuoširdžius atsakymus sau į šiuos klausimus. Ar verta bent trumpam apie tai susimąstyti? Kas pasikeistų, jeigu žmogus išsiaiškintų ką turėtų padaryti, kad jaustųsi neišpasakytai puikiai? Manau, daugeliui šis žinojimas būtų bevertis! Kodėl? Daugelis nuleidžia rankas jų nepradėjus kelti dėl baimių ir vidinių nesuvokiamų trikdžių. Juos šalinti yra metodikų (pvz. “EFT” – Emotional Freedom Technique. EFT gali padėti atsikratyti baimės, gėdos, nerimo jausmų. Profesionalus treneris Liudas Vasiliauskas apie tai galėtų papasakoti, kam aktualu, plačiau). Nuojauta kužda, kad tvirtos asmenybės, kurioms puikiai sekasi, yra veiklūs, turi arba greitai suranda atsakymus, pakreipia žmonių mintis ir veiksmus “reikiama” kryptimi. Kodėl? Manau, atsakymas paprastas: daugelis normalių žmonių tingi ir stinga ryžto, nori, kad už juos būtų pagalvota ir reikėtų daryti kuo mažiau. Tenka dažnai išgristi juokelį: “visa žmonija vystėsi iš tingėjimo”. Logikos yra, o ar tai galioja savimi patenkintiems žmonėms? (P. S. Laukiu komentarų iš tokių žmonių).

Atrask ramybę ir sunkiais laikais
| |

Atrask ramybę ir sunkiais laikais

Daug metų aš ištikimai įspėdavau apie greitai prasidėsiantį pasaulio ekonomikos „holokaustą”. Būtent dabar matome tai vykstant visame pasaulyje. Kalbėjau apie tai, kad krikščionims teks kentėti, kad patirsime didelių nuostolių bei sunkumų, ir tai jau vyksta: daugybė krikščionių visame pasaulyje patiria didžiulių finansinių sunkumų bei nepaprastą stresą. Kad ir kaip būtų sunku, mūsų energija ir tarnystė neturi būti sutelkta į šiuos reiškinius. Turėtume ir toliau liudyti Dievo Tėvo meilę ir nepaliauti skelbę gerąją mūsų Gelbėtojo Jėzaus malonę. Amerikietiškasis gyvenimo būdas – tiksliau, kiekvienos klestinčios tautos gyvenimo būdas, – keisis. Viskas bus supurtyta ir sudrebinta. Bet prabudęs ryte aš nesijaudinu: „Ką valgysime? Ką vilkėsime? O kaip bus su šildymu, elektra, apsauga?” Jėzus įspėjo tokiais dalykais nesirūpinti. Ir vakare eidamas miegoti, aš ilsiuosi, pasitikėdamas savo Tėvo meile. Žinau, jog aš nesu Dievas, ir tik Jis vienas visus šiuos dalykus kontroliuoja. Aš paprasčiausiai elgiuosi taip, kaip elgėsi pranašas Izaijas: jis nesijaudino, bet ilsėjosi pasitikėdamas Viešpačiu. Šis pranašas skelbė tikintiesiems: Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi (Iz 26, 3). Dievas negali meluoti. Šventasis Raštas paaiškina: mums reikalingos žadinančios ir įspėjančios pranašiškos žinutės, kurias skelbia dievoti žmonės. Turime būti dėmesingi kiekvienai pranašiškai žiniai, kuri atskleista ir patvirtinta Rašte.

Ramybės ir džiaugsmo sėja
| |

Ramybės ir džiaugsmo sėja

Benediktas XVI teigė, kad tikinčiajam žodis „ramybė“ yra vienas gražiausių Dievo vardų, Tėvo, kuris trokšta visų Savo vaikų tarpusavio supratimo. Sakyti „telydi tave Viešpaties ramybė“, „Viešpaties ramybė telydi jus“ tolygu linkėti, kad su kiekvienu ir kiekviena gyventų Dievas. O kadangi Kristus yra mūsų ramybė (Ef 2, 16), šis troškimas virsta pastangomis supažindinti su Juo kitus ir padėti jiems suprasti, kad asmeninis bendravimas su Jėzumi, draugystė su Juo suteikia sielai begalinį džiaugsmą ir ramybę: „Duodu jums Dievo ramybę, ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu“ (Jn 14, 27). Pats mačiau, kaip šv. Josemarija ne tik pamokslavo ir skleidė taikos Evangeliją (Ef 6, 15), bet ir pats ją nuolat nešiojo širdyje. Per visą jo gyvenimą netrūko fizinio pavojaus ar dvasinio nerimo dėl Bažnyčios ir visuomenės sėkmės, ypač didesnių ar mažesnių visuotinių krizių metu. Tačiau niekad nemačiau, kad jis būtų praradęs ramybę ar nustojęs ją skleisti kitiems. Įsitikinęs, kad supažindinimas su Evangelija kartu sėja ir ramybę bei džiaugsmą, jis skatino susitikti su Kristumi, visad didžiai gerbdamas sąžinės laisvę. Žinojo, kad ši užduotis yra ypač naudinga žmonijai dar ir todėl, kad Kristaus mokymo pažinimas ir krikščioniškasis atsidavimas tobulina žmogišką laisvę ir norą tarnauti kitiems. Vykdydama Evangelizacijos uždavinį, Bažnyčia pilnomis rieškučiomis padeda sėti ramybę ir džiaugsmą.