Emocijos

Baimė – nemalonus jausmas, kylantis dėl realaus arba įsivaizduojmo pavojaus ar grėsmės. Baimė gali būti apibūdinama kaip stiprus sąlygų ar objektų nekentimas ar nenorėjimas jose atsidurti. Pvz., tamsos baimė, aukščio baimė ir pan. Baimė dar gali būti apibūdinama kaip tikro ar tariamo pavojaus sukelta emocija. Ji perspėja apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės. Baimė atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausiai dėl galvos smegenų, veiklos. Baimė, kaip ir visos kitos emocijos, reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktą). Jos išgyvenimo stiprumas ir išraiška (baiminimas, būgštavimas, išgąstis, siaubas ir t.t.) priklauso nuo pavojaus pobūdžio. Dažnai patiriama arba didelė baimė gali lemti stereotipinį elgesį ( sprukimas, apstulbimas, apsauginė agresija), sutrikdyti žmogaus veiklą, paveikti asmenybę. Nerimo sutrikimai, kuriems būdinga nuolatinė, įkyri, neracionali konkretaus objekto ar situacijos baimė, vadinami fobijomis. Fobijų yra apie 500 rūšių ir jos skirstomos į specifines ir socialines. Specifines fobijas kelia konkreti fobinė situacija, pavyzdžiui, vabzdžių, voragyvių baimė, aukščio baimė, baimė susirgti ir t.t. Socialinės fobijos apibrėžiamos kaip nuolatinė ar pasikartojanti svetimų asmenų ir veiksmų baimė, nerimas, kad asmuo bus pažemintas ar sutrikęs.

Baimė yra vidinė emocija, kankinanti ir paralyžiuojanti mus nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų. Gimdami, palikdami motinos įsčias, mes susiduriame su šalta ir priešiška atmosfera. Tai gimimo šokas. Ši trauma yra viena pirmųjų tokio egzistencinio nerimo rūšių, kaip baimė, jog gimimo akimirką bus neįmanoma kvėpuoti ir išgyventi, jog atsiskyrus nuo savo rojaus aplinkos nebeįmanoma egzistuoti. Ši pirmoji baimė susijusi su mūsų išlikimu daugiau ar mažiau yra pasibaisėtina, priklausomai nuo to, kur mus pasitiko mylintys ir šilti tėvai. Nuo pat pirmųjų akimirkų baimė vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Ji veikia taip, kad mus apgintų ir apsaugotų nuo aplinkos. Ji daro įtaką mūsų reakcijoms ir elgesiui, žvelgdama į išorinio pasaulio pavojus. Būtent taip Aš–Asmuo, kartu būdamas ir atvaizdas, ir skydas, ateina į pasaulį. Šis baimių skydas skatina tikėti, kad mūsų būtis kuriasi iš baimių. Pavojus, kad šios baimės padaro taip, kad mes užmirštume, kas tokie esame, ir atitolina mus nuo mumyse esančio būties šaltino – Savęs. Taip mes tampame baimių visumos, kuri po truputį ima kontroliuoti mūsų gyvenimą, auka9. Negaliu pretenduoti būti labai geras aiškintojas aiškindamas baimių procesą. Aš pats kaip tik šiuo metu mėginu suprasti savo baimes, apsiprasti su jomis ir galbūt vieną dieną jas įveikti. Aš labiau mėgstu pasakymą „pranokti savo baimes“. Baimės savyje yra iškreiptos. Mes galime akimirką jas užmiršti ir nustumti į pasąmonę, tačiau jos kiekvieną sekundę bando išsiveržti.

Žvelgiant iš religinės perspektyvos, "vaikas" – tai gyvenimo, kuris nesugriaunamo pasitikėjimo yra kreipiamas kūrinijos gėrio link, kodas. Todėl šiam gyvenimui nereikalingi baimės saugikliai, iš esmės formuojantys ir deformuojantys "suaugusiųjų" gyvenimą. Kol žmogus jaučia savyje šiuos baimės saugiklius, tol jis bijosi būti "mažas", baimė jį nuolat skatina tapti vis didesniu ir labiau suaugusiu, kol galiausiai žmogus "perauga" save patį ir pasidaro blogas tikrąja šio žodžio prasme. Jis tampa pasipūtęs, netikras, besislapstąs už iliuzinių, netikrų įgūdžių ir gabumų. ,,O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?" (Mt 6, 27) - geraširdiškai ir kartu įsakmiai klausia Jėzus Kalno pamoksle. Tačiau baimės būsena neleidžia gyventi šia tiesa. "Vaikas” - tai žmogus, išmokęs atsisakyti netikro "didžiųjų" pasaulio, kuriame išsikerojusios baimės. Jis išmokęs neklausyti šių baimės skleidėjų, išmokęs gyvenimą pradėti iš naujo, su nepaliaujamu atvirumu tiesai - ji viena yra Dievo palaiminimo pagrindas tam, kuris ją priima (plg. Mt 5, 3), - kartu su nesibaigiančiu ramesnio, gailestingesnio, taikesnio ir apskritai teisingesnio pasaulio ilgesiu (plg. Mt 5, 5-9). Tokio "vaiko" neapakins suaugėlių galia, garbės troškimas, karjera ir pinigai, nes jis žino, kad viskas, kas tikrai žmogiška ir tarnauja taikai, yra matoma ir prieinama tik mažiesiems (plg. Mt 11, 25). Šis pasitikėjimas skatina beribį atvirumą.