Neapykanta: „Nekenčiu, nes myliu. Myliu tik dėl to, kad nekenčiu
Turiu daug draugų ir draugių, kurių gyvenimai keisti ir nenuspėjami. Juose daug skausmo. Praradimų. Kančios. Ašarų. Vienatvės. Bet ar ne toks mūsų visų gyvenimas? Ar pats svarbiausias dalykas nėra nebijoti atsitiktinumų ir negandų? Stengtis išreikšti savo skausmą, neapykantą, meilę?
Praeitą savaitę teko raminti savo draugę Iloną. Dvidešimt penkerių metų mergina. Simpatiška, įdomi, draugiška. Tačiau labai jautri ir emociškai labai pažeidžiama. Dažnai konfliktuojanti su sau artimais draugais, meilužiais, išrinktaisiais. Vis dar rašanti ilgus meilės ir išsiskyrimo laiškus. Šiandien įdedu jos laišką apie neapykantą. Tikiuosi, nepyksite. Tik pamąstysite, ką gali meilė, neapykanta, skausmas, užuojauta ir pats paprasčiausias gyvenimo atsitiktinumas. Tiesa, laiškai rašyti Ilonos draugui, kurį ji pati atstūmė.
„Mielas Romai,
aš labai nekenčiu tavęs. Nekenčiu, nes vis dar esu nuo tavęs priklausoma. Nekenčiu, kad tau nusispjaut, kuo aš gyvenau ir gyvenu. Ką jaučiau ir jaučiu.
Aš nekenčiu, kad tada, kai mes vaidydavomės, tu tylėdavai. Aš nekenčiu tavo tylos. Nekenčiu, nes niekad manęs nesupratai. Nesuvokei, ko aš norėjau iš gyvenimo ir ko siekiau iš tavęs.
Aš nekenčiu, kad tu niekad nevertinai manęs. Kad tu nemokėjai parodyti man, kad aš tau brangi. Nekenčiu, kad aš niekad negalėjau pasitikėti tavimi.
Aš nekenčiu, kad buvau ir esu naivi. Kad iš santykių su tavimi tikėjausi kažko daugiau. Nekenčiu, kad to „daugiau“ niekad nebuvo.
Aš nekenčiu savo ašarų. Nekenčiu, kad turiu verkti dėl tokio tipo, kaip tu. Nekenčiu šitokios padėties. Nes žinau, kad tu niekad neverksi dėl manęs.
Aš nekenčiu, kad viskas baigiasi taip negražiai ir liūdnai. Nekenčiu, kad nebūna gražių ir laimingų pabaigų. Nekenčiu melo ir to, kad mes vienas kitam tiek daug melavom. Nekenčiu visko, kas primena man apie tave.
Aš nekenčiu, kad mes niekad nebūsime kartu. Kad mums nieko neišėjo. Nekenčiu, kad rašau šitą laišką. Ir nekenčiu, kad kitaip elgtis negaliu.
Manyje daug neapykantos. Baisiai nekenčiu tavęs. Savo neapykanta galėčiau užtvenkti Nemuną. Sugriauti Gedimino pilį. Atstatyti Valdovų rūmus. Nes labai nekenčiu tavęs.
Ką daryti su savo neapykanta, jei jos nereikia nei Nemunui, nei Gediminui, nei tau? Tau juk nesvarbu. Esu tuo tikra.
Ką man daryti? Juk pati atstūmiau tave. Pati nusprendžiau, kad man taip geriau. Nors vis dar negaliu išsivaduoti nuo tavęs. Ir rašydama šiuos žodžius verkiu. Nekenčiu.
Nekenčiu tavęs. Nekenčiu. Nekenčiu. Noriu, kad tu paspringtum mano neapykanta. Kad tavo būsimos draugės nuskęstų mano neapykantoje. Kad tavo gyvenimas būtų pilnas neapykantos. Nekenčiu tavęs.
Sudiev, Romai. Sudiev, mano neapykanta. Tikiuosi, daugiau niekad nesusitiksime. Ilona“.
Perskaitęs Ilonos laišką, buvau iš tiesų sukrėstas. Jaučiau, kokia didelė neapykanta joje kunkuliuoja. Tačiau buvau įsitikinęs, kad ji gerai padarė parašydama šį laišką. Neapykantą būtina išreikšti. Kaip ir meilę. Antraip pačiam žmogui gali pasidaryti neįtikėtinai sunku. Neišsakyti jausmai gali asmenį sugriauti. Tiesiog suplėšyti į gabalus. Liks tik apgailėtinos asmenybės griuvenos.
Ilona verkė ant mano peties. Man irgi norėjosi verkti. Pažinojau jos draugą Romą. Normalus santūrus vaikinas. Tik jis niekad nemokėjo išreikšti savo jausmų. Nei Ilonai, nei kitiems. Nemokėjo pasakyti jai, kad myli, kad ilgisi, kad negali be jos gyventi. Ir savo skausmo jis niekados neparodydavo. O gal jis buvo labai racionalus, viską pasveriantis vaikinas, nesijaudinantis dėl to, kas vyksta su juo ir aplink jį? Gali būti ir taip.
Ilona parašė dar tris neapykantos laiškus Romui. Nežinau, ar jis juos skaitė. Paskutiniai laiškai buvo rašyti elektroniniu paštu. Šiek tiek kitokie nei čia pateiktasis. Bet kupini neapykantos. Aš jų neperskaičiau. Romas niekad neatsakė Ilonai. Jo tyla tiesiog siutino ją. Ilona tikėjosi arba Romo neapykantos pliūpsnio, arba atsiprašymo ir maldavimo žodžių. Jų nebuvo ir jau nebebus. Vakar Romas žuvo dideliu greičiu lėkdamas mašina iš Molėtų. Ar tai atsitiktinumas? Likimas? Atsakymas į neapykantą? Ilonos prakeiksmas?
Į šiuos klausimus lieka neatsakyta. Įdomu, ką jūs manote, mielas skaitytojau? Kodėl viskas taip susiklostė? Kodėl Ilona išsiskyrė su draugu? Kodėl jos neapykanta tokia stipri? Ar meilė ir neapykanta išgydomos? Ar mirtis gali nugalėti neapykantą?
Lauksiu jūsų laiškų naglameile eta yahoo.com
