Kaip išgyventi įsimylėjimą?
| |

Kaip išgyventi įsimylėjimą?

Šiandien man liūdna. Mane kankina meilė. Veikiau netikėtas įsimylėjimas. Negaliu susikaupti. Jaučiuosi kaip šešiolikmetis: smarkiai plaka širdis, virpa rankos, džiūsta burna kiekvieną kartą, kai tik ją sutinku. Kaip išgyventi įsimylėjimą? Žinau, kad įsimylėjimas pasibaigia. Tik ilgai po jo kankinuosi. Banalu, tačiau, kai įsimyli, viskas atrodo kitaip: viską geriau užuodžiu, geriau matau, praeiviai gatvėse atrodo gražesni, aš pats vaikštau apimtas keistos euforijos. Nuolat mąstau apie savo įsimylėjimo objektą. Bet nuolat savęs klausiu, ar ji kada nors prisimena mane? Ar aš jai svarbus? Kankindamasis laukiu jos skambučių. Bėda, kai įsimylėjimas yra panašus į vienakryptį eismą: žinai, kad norėdamas apsisukti ir sugrįžti atgal (į ramybės būseną) turi dar gerą puskilometrį nuvažiuoti pirmyn. Važiuoju, nors žinau, kad mano mašina po truputį genda. Ar nusiraminsiu? Ką man daryti? Skambinu savo pažįstamai, kuri garsėja meilės aferomis. Nelaimingais įsimylėjimais, tragiškais atsisveikinimais. Gal ji turi kokių patarimų? Kokia jos patirtis? Inga vis dar nenustoja pasakojusi man apie savo paskutinį vaikiną. Gražų, protingą, tačiau vėjavaikį. Išsiskyrusi su juo gal prieš mėnesį, ji nuolat jį sapnuodavo. Sapnuose vis prašydavo: ‚Pabučiuok mane. Aš žinau, kad mes išsiskirsime. Pabučiuok mane savo sausomis lūpomis. Pabučiuok mane, kad pajusčiau, kam nepriklausau ir ko nežinau. Tikriausiai tau jau nusibodo mano prašymai. Vis tiek. Pabučiuok mane“. Keisti Ingos sapnai kartodavosi.

Neapykanta: „Nekenčiu, nes myliu. Myliu tik dėl to, kad nekenčiu
| |

Neapykanta: „Nekenčiu, nes myliu. Myliu tik dėl to, kad nekenčiu

Turiu daug draugų ir draugių, kurių gyvenimai keisti ir nenuspėjami. Juose daug skausmo. Praradimų. Kančios. Ašarų. Vienatvės. Bet ar ne toks mūsų visų gyvenimas? Ar pats svarbiausias dalykas nėra nebijoti atsitiktinumų ir negandų? Stengtis išreikšti savo skausmą, neapykantą, meilę? Praeitą savaitę teko raminti savo draugę Iloną. Dvidešimt penkerių metų mergina. Simpatiška, įdomi, draugiška. Tačiau labai jautri ir emociškai labai pažeidžiama. Dažnai konfliktuojanti su sau artimais draugais, meilužiais, išrinktaisiais. Vis dar rašanti ilgus meilės ir išsiskyrimo laiškus. Šiandien įdedu jos laišką apie neapykantą. Tikiuosi, nepyksite. Tik pamąstysite, ką gali meilė, neapykanta, skausmas, užuojauta ir pats paprasčiausias gyvenimo atsitiktinumas. Tiesa, laiškai rašyti Ilonos draugui, kurį ji pati atstūmė. Perskaitęs Ilonos laišką, buvau iš tiesų sukrėstas. Jaučiau, kokia didelė neapykanta joje kunkuliuoja. Tačiau buvau įsitikinęs, kad ji gerai padarė parašydama šį laišką. Neapykantą būtina išreikšti. Kaip ir meilę. Antraip pačiam žmogui gali pasidaryti neįtikėtinai sunku. Neišsakyti jausmai gali asmenį sugriauti. Tiesiog suplėšyti į gabalus. Liks tik apgailėtinos asmenybės griuvenos. Ilona verkė ant mano peties. Man irgi norėjosi verkti. Pažinojau jos draugą Romą. Normalus santūrus vaikinas. Tik jis niekad nemokėjo išreikšti savo jausmų. Nei Ilonai, nei kitiems. Nemokėjo pasakyti jai, kad myli, kad ilgisi, kad negali be jos gyventi. Ir savo skausmo jis niekados neparodydavo.