Emocijos

„Čia yra įtampa, kuri pirmą kartą iškilo antikinėje civilizacijos kritikoje ir vadinama kinizmu: individų siekimas atsilaikyti prieš jų visuomenių paikystes ir pusprotystes, patiems išliekant visaverčiams ir protingiems. Gyvenimas priešinantis, juokiantis, atsisakant paklusti, apeliuojant į gamtą ir įvairialypį gyvenimą“. „Cinizmo sąvoką buvome pasilikę valdančiųjų ir viešpataujančios kultūros replikai į kinizmo provokaciją apibūdinti; jie puikiai mato, kas tikra, bet ir toliau prievarta varo savo. Jie jau žino, ką daro“. Peter Sloterdijk „Ciniškojo proto kritika“. Tai net ne šizofrenija. Šizofrenija prasideda alubaryje, kai žurnalistai, visą dieną vykdę redaktorių ir leidėjų nurodymus, vakare susirenka, maukia alų ir riebiai keikdamiesi pliekia savo bosus. Bet žurnalistai – ne žiniasklaidos savininkai, o tik darbininkai. Žiniasklaidos valdytojai – tai ne šizofrenija, bet makiaveliškai šiurkšti logika. Viskas apskaičiuota. Kartais viskas taip painu, kad net, regis, Ariadnės siūlu neįmanoma atsekti. Interesas veja interesą. Užsakovas sumoka daugiau už kitą. Reketo ar šmeižto kampaniją keičia panegirikos sezonas. Tada šaunūs herojai išsigimsta į kvazimodus, o piktosios pamotės virsta nuskriaustomis našlaitėmis, patekusiomis į elito gretas. Betgi tai – vis tiek ne šizofrenija, o geležinių saitų struktūra. Netiesa, kad žiniasklaida tik skriaudžia bukus vartotojus ir manipuliuoja jų sąmone. Žiniasklaida iš tikrųjų turi daug teisingų, bet kartais ir pagiežingų kritikų.

Politinėje žurnalistikoje vijos nėra taip paprastai išnarpliojamos. Čia žiniasklaidos savininkai turi „dirbti“ dviem kryptimis. Pirmoji, kaip ir ekonominėje žurnalistikoje, svarbu iš politikų ar kitų politikoje dalyvaujančių subjektų išmelžti kuo daugiau pinigų. Antroji, subtilesnė, reikalaujanti tikrojo makiaveliško „virtuoziškumo“, tai – įtakos įgijimas. Pirmoji kryptis maksimaliai išnaudojama per demokratijos esminę įtvirtinimo procedūrą – rinkimus (tai galima vadinti cinizmo apogėjumi, kai didžiausią vertybė instrumentaliai tarnauja didžiausiai niekšybei). Tuomet visi politikai nori atrodyti tik teigiamai ir prasiryžę už tai pastorinti žiniasklaidos savininkų pinigines. O pastarieji tam tikrai nesipriešina. Kartais ta draugystė užsimezga tik ad hoc. O kartais ji perauga į „ilgalaikius santykius“, jei „partneriai“ vienas kitam patiko (įvertino abipusę naudą). Vėlgi galima klausti ne tik „kur dingo „sarginis šuo?“, bet ir kodėl užsimiršo „tie valdžios ramsčiai“, panūdę apgauti piliečius dėl to, kad jiems galėtų „atstovauti“ (vėl politikos cinizmas – nori atstovauti žmonėms, nors pats atstovavimo startas tokiu atveju pagrįstas melu).

Laisvu ir nepriklausomu pasivadinęs kanalas, regis, nutarė šokiruoti ne tik iš jausmų besityčiojančia laida „Myli-nemyli“, dramatiškais reportažais apie ekstrasensus bei būrėjus, bet ir viešu linčo teismu Katalikų Bažnyčiai. Pašiepti kunigus, kritikuoti religines dogmas, skandalizuoti kiekvieną dvasininkų ar vienuolių nusižengimą – Lietuvos žiniasklaidoje, ypač komercinėje, įprasta. Tačiaui šį sezoną startavusi laida „Jeigu“, regis, nusprendė pasiekti naujų cinizmo rekordų. Pažiūrėti ją nusprendžiau, kai nustebęs bičiulis paklausė, koks, mano manymu, tokio pobūdžio laidos tikslas. Buvau skaitęs bendrą LNK sezono pristatymą, ten ši laida buvo anonsuojama kaip proga aštresnei diskusijai. Tai, ką išvydau, diskusija sunku pavadinti. Laidos vedėjas mokė dalyvę, kaip ji turėtų reaguoti įsivaizduojamoje situacijoje. Kai dalyvė bandydavo remtis kokiomis nors moralės normomis, ji būdavo vedėjo sudraudžiama, jog reikia mąstyti realistiškai. Paprastai vadovaujuosi principu: neįdomu – nežiūrėk. Tačiau suklusau pamatęs, kad laida pretenduoja ne vien tik į pramogą, bet ir į šviečiamąjį pobūdį, nes ją remia, kaip skelbiama, Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga. Na, o lapkričio 14 dienos laidoje „Jeigu“ vyko tikra velniava. Didžiausia jos dalis buvo susijusi net su primygtinai peršamu klausimu – kodėl moteris negali būti kunige? – bet su vedėjo konstruojama hipotetinė istorija apie kunigo vaiką, vyskupą, reikalaujantį daryti abortą.

Politikai, po tragedijos Aleksandrijoje pažadėję, kad greitai sutramdys kelių chuliganus, netesi savo žodžio. Seimo nariai niekaip nesugeba nustatyti griežtesnių bausmių avarijas padariusiems ir neblaiviems vairuotojams. Vakar parlamentarai, ketinę įteisinti didesnes bausmes, susipainiojo procedūrose ir vėl atidėjo šį darbą kitam posėdžiui. Kiek gyvybių buvo galima išsaugoti, jeigu Seimas šių įstatymo pataisų nebūtų abejingai stumdęs daugiau nei metus? Aleksandrijos tragedijos aukų tėvai netiki, jog tris jų vaikus pražudęs policininkas Saulius Paulikas, kaip ir kiti kelių huliganai, bus griežtai nubaustas, todėl siekia, kad jį visą gyvenimą slėgtų bent civilinis ieškinys. Vakar visos trys šeimos nusprendė reikalauti atlyginti joms neturtinę žalą po milijoną litų. „Suprantame, kad pirmą kartą nuteistas policininkas Saulius Paulikas nekalės viso jam skirto laiko. Praeis keleri metai, jis išeis į laisvę ir viską pamirš. Nesitikime gauti pinigų, mums jie vaikų neatstos, bet norime, kad S.Pauliko neapleistų kaltės jausmas“, – kalbėjo Adomas Kubilius. Visos trys šeimos vakar ketino ieškininius pareiškimus įteikti Skuode bylą tiriančiam prokurorui. Prabėgus mėnesiui nuo tragedijos, kai einančius iš mokyklos tris draugus mirtinai sužalojo dideliu greičiu lekiantis S.Pauliko vairuojamas BMW, berniukų tėvai pasakojo, kad netekties jausmas jų dar neapleido.

Cinizmas, moralės principas, pagrįstas žmogaus priklausomybės nuo visuomenės neigimu. Reiškiasi nihilistine pažiūra į dvasinę kultūrą, atviru dorovės normų ignoravimu, tyčiojimusi iš jos principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimu. Štai, kaip šią savoką aiškina wikipedia. O aš manau, kad tai yra liga, kuria dabar serga labai daug žmonių. Tyčiotis iš visko, kas kitam šventa, neigti visus gerus dalykus, bendrauti su žmogum kaip su šiukškle tapo mūsų visuomenės norma. Ir nereikia sakyti, kad dėl lietuviško keiksmažodžio iš k raidės tapome tokie. Šitą buvo galima pastebėti jau seniai. Susvetimėjimas jau pasiekė tokį aukštą lygį, kad net baisu darosi pasiklausti nepažįstamo žmogaus kelio. Kita vertus, nėra ir taip jau visiškai blogai. Pastebiu tokią tendenciją, kad daugėja protingų jaunų žmonių, kurie yra aktyvūs, teigiami, neatsisako padėti nelaimėje. Atsiranda žmonės, kurie stengiasi kažką keisti. Jie stengiasi dalyvauti visuomenėje. Net ir toks paprastas dalykas, kaip moksleivių eisena, raginanti balsuoti EP buvo labai sveikintinas dalykas. Jaunimas tikrai teikia daug vilčių. Bet vėlgi, viskas atsimuša į senuosius. Nenoriu tikrai visus juos kaltinti, bet nemažai jų jau tiesiog nebespėja su visa pažanga ir tampa didžiuliu stabdžiu. Turbūt geriausiai tai matosi politikoje. Joje kai kuriems jau iš viso nebeliko nieko šventa. Apie jų įsitikinimus net neverta kalbėti. Dažniausiai tai būna toks devizas: kas daugiau sumokės, tam ir dirbsiu.

Džonas Travolta gimė nedideliame Inglvudo miestelyje, Niū Džersio valstijoje. Jo tėvui, Salvatorui Travoltai, tuomet buvo 41-eri. Buvęs futbolininkas ėmėsi automobilių dalių prekybos, kad išmaitintų savo didelę italų-amerikiečių šeimą, kurioje Džonas buvo šeštas vaikas. Motina, Elena Travolta, buvo aktorė, dėstanti aktoriaus meistriškumą, todėl su malonumu užkeldavo savo atžalas ant pakylos, tėvo padarytos specialiai namų teatrui. Džonas nuo šešerių metų mokėsi šokio meno. Jo mokytojas buvo legendinio šokėjo Žano Kelio (Gene Kelly) brolis Fredis. Toks tėvų požiūris į vaikų lavinimą lėmė, kad trys iš šešių Travoltų vaikų (Džonas, Elena ir Džoi) tapo aktoriais. Pirmuosius žingsnius populiarumo link Džonas žengė Brodvėjuje 1975 metais, suvaidinęs linksmuolį Denį Zuko retromiuzikle "Briolinas". 1978 m. Rendalas Kleizeris pagal šį pastatymą nufilmavo filmą su Travolta (jau populiariu kino aktoriumi) pagrindiniame vaidmenyje. Kine į Džoną atkreipė dėmesį po antraeilio vaidmens Brajano de Palmos siaubo filme "Kerė" (1976). Tačiau pasaulinį populiarumą aktoriui atnešė Džono Bedemo "Šeštadienio vakaro karštinės" (1977) ir "Briolino" (1978) premjeros. Už Bruklino disko šokėjo vaidmenį Travolta buvo nominuotas "Oskarui". 1989 metais prasidėjo naujas jo gyvenimo periodas. Jis suvaidino geraširdį taksistą Džeimsą Ubrieką sėkmingoje Emi Hekerling komedijoje "Kas čia kalba" (po metų buvo nufilmuota antroji šio filmo dalis). Nuo šio momemto sėkmė atsigręžė į Džoną veidu.

Jeigu aš jums pasakysiu, kad žmonės yra nuostabūs, tikriausiai mane užjuoksite. Jeigu pasakysiu, kad esama tokių, kurie net neverti gyventi, tikriausiai abejodami patrauksite pečiais. Vadinasi, jūs sutinkate, kad riba tarp gėrio ir blogio driekiasi ne tarp gerų ir blogų žmonių, o per kiekvieno žmogaus širdį. Žmogus - prieštaringa būtybė. Jo psichikoje vienu metu egzistuoja daugybė priešybių: gerumas ir pyktis, gėda ir puikybė, nusižeminimas ir savimeilė, cinizmas ir naivus tikėjimas pasaulio grožiu. Šie ir kiti, regis, nesuderinami poliai puikiai sugyvena mūsų širdyje ir prote. Kaip? Labai paprastai. Į sąmonės paviršių iškyla tai viena, tai kita. Kai pykstame, mūsų "gerasis aš" tyli, nes dabar ne jo laikas. Kai džiaugiamės, skausmas dėl pasaulio ir savo pačių netobulumo giliai paslėptas ir, deja, laukia savo valandos. Kai sielvartaujame, gyvenimo džiaugsmas nugrimzta taip giliai, kad, rodos, jo nėra visai. Čia ir yra visas žmogiškumo grožis: nė vienas pliusas negali egzistuoti be kito. Nežinotume, kas yra gėda, jei nemokėtume savęs girti ir vertinti savo poelgių. Neatpažintume cinizmo, jei niekada nenusiimtume rožinių akinių. Tačiau, paskendę išgyvenimuose, tai dažnai pamirštame, ir pasaulis tada mums atrodo nudažytas viena spalva. Žmogus tarsi įstringa viename iš negatyvių polių. Nusivylimų per daug, kančia - per didelė, ir jis bijo džiaugtis bei tikėtis. Verčiau jau nieko nelaukti - kad vėl nenusiviltum.