| |

Cinizmas, nepakantos kurstymas – tai laisvė?

Laisvu ir nepriklausomu pasivadinęs kanalas, regis, nutarė šokiruoti ne tik iš jausmų besityčiojančia laida „Myli-nemyli“, dramatiškais reportažais apie ekstrasensus bei būrėjus, bet ir viešu linčo teismu Katalikų Bažnyčiai. Pašiepti kunigus, kritikuoti religines dogmas, skandalizuoti kiekvieną dvasininkų ar vienuolių nusižengimą – Lietuvos žiniasklaidoje, ypač komercinėje, įprasta. Tačiaui šį sezoną startavusi laida „Jeigu“, regis, nusprendė pasiekti naujų cinizmo rekordų. Pažiūrėti ją nusprendžiau, kai nustebęs bičiulis paklausė, koks, mano manymu, tokio pobūdžio laidos tikslas. Buvau skaitęs bendrą LNK sezono pristatymą, ten ši laida buvo anonsuojama kaip proga aštresnei diskusijai. Tai, ką išvydau, diskusija sunku pavadinti. Laidos vedėjas mokė dalyvę, kaip ji turėtų reaguoti įsivaizduojamoje situacijoje. Kai dalyvė bandydavo remtis kokiomis nors moralės normomis, ji būdavo vedėjo sudraudžiama, jog reikia mąstyti realistiškai. Paprastai vadovaujuosi principu: neįdomu – nežiūrėk. Tačiau suklusau pamatęs, kad laida pretenduoja ne vien tik į pramogą, bet ir į šviečiamąjį pobūdį, nes ją remia, kaip skelbiama, Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga. Na, o lapkričio 14 dienos laidoje „Jeigu“ vyko tikra velniava. Didžiausia jos dalis buvo susijusi net su primygtinai peršamu klausimu – kodėl moteris negali būti kunige? – bet su vedėjo konstruojama hipotetinė istorija apie kunigo vaiką, vyskupą, reikalaujantį daryti abortą.

|

Krikščionybė ir širdies revoliucija

Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų – tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse. Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantu, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos”, bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis. Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena.