Emocijos

Pasimetimas

pagal

Pasimetimas - viena iš pirmųjų fazių, apie kurias buvo kalbėta priešišvykiminiuose mokymuose savanoriams. Ir pasimetimas nebūtinai turi būti suprantamas ir vertinamas pažodžiui - jog nežinai, kuriame žemėlapio taške randiesi, ar kaip nueiti iki parduotuvės. Tokie dalykai yra mažytės smulkmenos, kurios yra malonios, kai pažindiniesi su nauja vieta ar nauju miestu. Kad ir su naujais žmonėmis. Pasimetimas, kurį išgyvenau ir patyriau, o gal dar ir išgyvenu, labai stiprus. Manau, kad dabr tiesiog nustojau gilintis ir žiūrėti į tą savo pasimetimą, nes ilgainiui jis ėmė mane varginti ir aš tiesiog nebegalėau ir nebenorėjau mėgautis man siūlomais gyvenimo džiaugsmais. Pasimetimas (kaip procesas) pradėjo formuotis dar neišvykus iš Lietuvos. Kai apsisprendžiau savanoriauti, labai aiškiai supratau, kad elgiuosi teisingai ir man to reikia. Viskas lyg ir būtų buvę gerai, jei ne aplinkiniai. Kalbu apie tuos, kurie nesupranta savanoriavimo idėjų, savieškos, kurie bijo rizikuoti ir savo abejonėmis užkrečia ir tave. Pradėjau dvejoti, ar tikrai pasirinkau tinkamą kelią, ar mano noras nėra laiko švaistymas. Kažkaip nurimau per priešišvykiminį seminarą, kai susitikau su daug bendraminčių, taip apt ieškančių žmonių. Na ir tada po jų kitą dieną jau buvau čia - Taline. Ir dabar čia nebėra tų žmonių, kurie palaikytų, todėl turiu labai atsargiai mąstyti pati, nesileisti į didelius minčių nuklydimus, bet neišeina.

Susituokusių moterų aistra gęsta, o vyrų – pražysta

pagal
women passion 2 Straipsniai.lt

Deja, dauguma sutuoktinių porų po keleto bendro gyvenimo metų pajunta, jog kadaise liepsnojusi aistra ima gesti, virsdama geriausiu atveju – simpatija, o blogiausiu – įpročiu. Panašu, kad vokiečių mokslininkams pagaliau pavyko įminti šio pokyčio paslaptį: pasirodo, kad libido dingsta tik dailiosios lyties atstovėms… Pasak mokslininkų, moterų aistra mažėja todėl, kad ištekėjusios jos ima labiau pasitikėti savo partneriais. Mokslininkai teigia, kad sutuoktinių poros seksualumas pasireiškia visiškai skirtingai. Vyrai net ir po keleto bendro gyvenimo metų trokšta savo partnerės artumo ne mažiau nei anksčiau. Tai savotiškas evoliucijos mechanizmas: vyras privalo būti seksualiai aktyvus, kad jo partnerė liktų jam ištikima.
Ši mokslininkų išvada paneigia paplitusį mitą, kad vedęs vyras domisi tik svetimais sijonais... Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, po 4 santuokos metų mažiau nei pusė moterų vis dar jaučia aistrą ir trokšta reguliaraus sekso. Beveik visos moterys (90 proc.) teigia, jog ir po keleto bendro gyvenimo metų iš savo vyrų tikisi švelnumo ir meilumo. Stipriosios lyties atstovai bėgant metams nebejaučia ankstesnio poreikio švelnumui ir meilumui: tik ketvirtadalis anksti vedusių 30-ečių teigia, jog trokšta švelnių partnerės glamonių. Vokiečių mokslininkai šias išvadas padarė apklausę daugiau nei 50 žmonių (30-45 m.), kaip keitėsi jų seksualiniai troškimai per visus santuokos metus.

Privalome ne smerkti pasaulį, o jį gelbėti

pagal
isgelbek pasauli Straipsniai.lt

Šiuo metu dominuojanti Vakarų kultūra, globalizuotos žiniasklaidos ir žmonių mobilumo dėka paplitusi visur pasaulyje, net ir kitų kultūrų šalyse, meta naujus ir nelengvus iššūkius evangelizavimo darbui,- rašo kunigams kunigijos reikalus kuruojančios Šventojo Sosto dikasterijos vadovas kardinolas Hummes. Ši kultūra persmelkta reliatyvizmu, neigiančiu absoliučias ir transcendentines tiesas, o tuo pačiu griaunantis moralės pamatus ir atmetantis religiją. Kartu nyksta ir tiesos troškiams, tampantis „nenaudingu troškimu“. O juk Jėzus Kristus yra Tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosą, Išmintį, kuri viską nušviečia ir viską paaiškina. Reliatyvizmą lydi subjektyvistinis individualizmas, savąjį „aš“ statantis į dėmesio centrą. Galiausiai ateina nihilizmas, pasak kurio, nėra nieko, dėl ko būtų verta aukoti gyvenimą, o ir pats gyvenimas neturi prasmės. Antra vertus, - rašo kunigams kardinolas Hummes,- turime sutikti, kad šiuo metu dominuojanti postmodernioji kultūra atnešė mokslo bei technologijų pažangą, kuri žavi žmones, ypač jaunimą. Naudojimosi šita pažanga tikslas, deja, ne visada yra žmogaus ir visų žmonių gerovė. Stinga integralaus humaniškumo, kuris suteiktų tikrąją prasmę ir nurodytų tikslą. Galima paminėti ir kitus šitos kultūros aspektus: vartotojišumą, palaidumą, gašlumo ir lėbavimo kultūrą. Negalime nematyti, jog visa tai yra vaisiai laicizmo, kuris atmeta religiją, daro viską, idant ją susilpnintų ar bent jau uždarytų žmonių privačiame gyvenime.

Vargšės avelės, arba Gailesčio spąstai

pagal

Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada nukreiptas žemyn. Ar neatrodo, kad tai perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, susireikšminimas? Ar jums neatrodo, kad, gailėdamas kito, jį žeminate? Ar nenorėtumėte pagailėti kokios nors stiprios, energingos asmenybės? Ne? Kodėl? Nes ji pati puikiai sprendžia visas problemas. Tai yra – prieš ją nepasipuikuosi. Ja galima žavėtis, jai galima net pavydėti, bet jos gailėti sunku. Nors jos gyvenime turbūt irgi nemažai problemų ir jai būna sunku... Tačiau niekam neateis į galvą mintis pasakyti: „Vargšelė“ ir paglostyti jai galvą... Bet juk gailestis, užuojauta – puiki dingstis padėti žmogui. Gal reikėtų nepaisyti pasitikėjimo savimi, kuriuo tarsi dangstosi gailestis, jei jis duoda tokius puikius rezultatus: skatina padėti kitam?
O ne! Padėdami iš gailesčio mes, vaizdžiai tariant, penime žuvimi, bet nemokome pasidaryti meškerės.

Plepumas - ne tik moterų yda

pagal

Šiuolaikinės moterys baigia visiškai atsikratyti “silpnosios lyties” etiketės. Štai neseniai mokslininkai paneigė dar vieną mitą, kad moterims būdingas plepumas. Pasak tyrėjų, šiuolaikinės merginos nėra plepesnės už jaunuolius. Arizonos universiteto ekspertai padarė išvadą, kad tai ne lyčių skirtumas, o tiesiog kiekvieno žmogaus charakterio ypatumas. Moterys ištaria vidutiniškai 16 215 žodžių per dieną, o vyrai – 15 669. Tai labai nežymus skirtumas. Psichologai teigia, kad problema ne ta, kad kažkas kalba daugiau, kažkas – mažiau, o ta, kaip mes mokame klausytis. Jei moterys daugiau klausytųsi, vyrai turėtų galimybių daugiau išsikalbėti. O jei vyrai atidžiau klausytųsi, suprastų, kad moterys ne visada tauškia niekus.

Kada būtina atverti širdį?

pagal
sirdis Straipsniai.lt

Turbūt nors kartą gyvenime bandėte būti atviri, tačiau ta patirtis jūsų pernelyg nenudžiugino. Jei būdamas vaikas prisipažinote tėvams padaręs ką nors negero, tikrai neišvengėte pliaukštelėjimo per užpakalį, paauglystėje - pagrūmojimo pirštu ar ilgo moralo, darbe - kandžių pašaipų už nugaros ar net pareigų pažeminimo. Psichoterapeuto Olego Lapino teigimu, viso to galima išvengti, tik tam tikrose situacijose reikia mokėti tinkamai taikyti visuomenėje priimtus atvirumo filtrus. Sąvokai "atvirumas", atsižvelgiant į situaciją, priskiriama daug reikšmių. Kur ir kada baigiasi atvirumas, o prasideda plepumas? Lapino teigimu, jei žmogus tik kalba, "skleidžia savąjį atvirumą", tačiau negirdi aplinkinių, nereaguoja į jų žodžius, tai plepumas. "Žmogus turi ne tik plepėti, bet ir reaguoti į pašnekovą. Atviras žmogus - nebūtinai plepys. Galima visą laiką tylėti ir būti atviram aplinkai", - tvirtina psichoterapeutas. Tačiau dažnai mus supa žmonės, kurie tik pateikia save, o mes nesame pasirengę priimti jų signalų. "Tarkime, žmogus gali paskambinti, kai jam šauna į galvą - labai anksti rytą ar vidurnaktį. Jam tai atrodys normalu, nes jis nori paplepėti. Tokiu atveju santykis "aš ir tu" neegzistuoja. Yra tik "aš ir visas pasaulis", kuris privalo mane išklausyti", - įsitikinęs Lapinas. Reikėtų pripažinti, jog net įmonės pradeda vengti nuolat kalbančių ir kitų negirdinčių kompanionų, tokie žmonės vargina ir darbe, ir namie.

Moterų laiškai

pagal
starfish and shell on the letter Straipsniai.lt

Žmogaus gyvenimas būna prasmingas, kai jis palieka pramintą teisingą kelią, kuriuo eis ir ateinančios kartos, o kai paliekame duobėtą ir pelkėtą kelią, mes esame kaltininkai savo vaikams neparodę teisingo kelio. Aš padariau patį juodžiausią darbą, nužudžiau švenčiausią Dievo kūrinį. Aš padariau abortą, tai pati sunkiausia ir pati baisiausia nuodėmė, kuri tikrai šaukiasi Dangaus keršto ir užtraukė bausmę kitiems mano vaikams, kurie nekaltai kenčia už mano nuodėmę. Aš kelis kartus išpažinau nuodėmklausiui, bet nurimti nepajėgiu, sąžinės balsas stipresnis, jis man kalba kiekvieną minutę, ir aš tikiu, kad tą nuodėmę nusinešiu į kapą. Aš noriu perspėti motinas, kad jos nepakartotų mano gyvenimo klaidos ir nekeltų savo motiniškos rankos prieš nekaltą gyvybę, nes mes jį pasmerkiam ir žmogiškai mirčiai, nei palaidojam, nei apverkiam, nei gėlelės nunešame, mes sugriauname, kas yra žmogiška. Kodėl taip darome - bijome vargo? Bet tai elgdamosios pačios sau ir savo vaikams prišaukiame nelaimę. Tik vienas teisingas pasirinkimas - gimdyti, o žudant atsiveria dvi neišvengiamos bedugnės: arba sąžinės graužimas, arba ir jos numarinimas ir perdavimas ateinančioms kartoms, kur mūsų vaikai jau norės žudyti ir jie mus pačias žudys. Nėra ko stebėtis, nes pasmerkdamos vaikus, mes pačios save pasmerkiam.

Ką daryti, kad negraužtų sąžinė?

pagal

Sąžinės graužatis – dėl neištikimybės, konspiracinių planų darbe, bjauraus elgesio šeimoje ir t.t. – labai nemalonus dalykas ir tol, kol nesiimsite priemonių šiai graužačiai nuslopinti, gyvenimas gali būti kartus. Poreikis apvalyti sąžinę yra ženklas, jog ji egzistuoja – tai reiškia, kad nesate į nieką dėmesio nekreipiantis sociopatas. Iš tiesų esate normalus žmogus, kuriam iki neseniai padarytos klaidos gyvenimas buvo visai gražus. Tokia jau ta žmogiška prigimtis. Sąžinės apvalymas – nelengva užduotis, bet tai padaryti yra be galo svarbu, nes kitaip ji gali sudrumsti kasdienę veiklą ir niekais paleisti viltis gerai išsimiegoti naktį, rašo askmen.com. Nebeleiskite tai kaltei ar gėdai ilgiau gadinti gyvenimo – neverta. Iš tiesų, jei jau taip atsitiko, tai pats laikas ieškoti sąžinės "skalbimo" priemonių. Pirmasis žingsnis siekiant apvalyti sąžinę – išsiaiškinti, kas būtent jus graužia. Kartais patiems sau sunku pripažinti, kas būtent neduoda ramybės. Dėl to sąžinės graužatis po mūsų dvasią sklando lyg nuodingas debesis, kuris, pabandžius jo išvengti, piktybiškai padidėja. Sąžiningai stokite prieš šį debesį, apibrėžkite jį aiškiais, tiesioginiais terminais, kad galėtumėte nusakyti tikrą sąžinės graužaties priežastį. "Praleidau visą vakarą su moterimi, kurios mano draugė tiesiog negali pakęsti... ir man tai patiko". "Praėjusį vakarą apgavau savo tėvus, kad galėčiau pašėlti su draugais".

„Kas“ smalsumas ir „kaip“ smalsumas

pagal

Dauguma žmonių yra smalsūs, bet jų smalsumas netarnauja asmeniniam tobulėjimui, nes jis ne ten nukreiptas. Pavadinčiau jį „kas“ smalsumu. Tai smalsumas, kurį patenkina žurnalas „Žmonės“, TV laidos apie įžymybes, katastrofų, nelaimių ir nusikaltimų kronikos laikraščiuose. Kaip vaikiškame žaidime jis ieško atsakymų į klausimus „kas? kada? su kuo? ką darė?“, bet neužduoda pačių svarbiausių klausimų – kaip? ir kodėl? Nors anglų kalboje yra posakis „curiosity killed the cat“, smalsumas yra geras dalykas. Smalsumas savaime yra optimistiškas, atviras pasauliui ir idėjoms dalykas, jis padeda efektyviai mokytis, greičiau įsisavinti gautas žinias, siekti daugiau ir atrasti kažką naują sau, o kartais – ir visai žmonijai. Sakoma, kad Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Smalsumas tapo pagrindiniu naujosios „pasidaryk pats“ bangos varikliu. Nepažįstu asmeniškai, bet manau, kad Vaidotas Kuzmarskis, [g12] velblogo ar Savel brain dump – tinklaraščių, dažnai rašančių apie įdomius savadarbius projektus, autoriai – yra smalsūs žmonės. Ne „kas“ smalsūs, o „kaip“ ir „kodėl“ smalsūs. Deja, „kas“ smalsumas yra daug labiau paplitęs. Nors ir suprantu paskalų pramoginę vertę, mane dažnai stebina tas „aukštuomenės stebėjimas“. Ką jis gali duoti pačiam žmogui? Pavydą, nepasitikėjimą savimi, nepilnavertiškumo jausmą? Paguodą dėl nykios buities?

Pasirenkite išdidumui

pagal

Neseniai paskirtas į aukštesnes pareigas pulkininkas persikėlė į laikinas biuro patalpas Persijos įlankos karo metu. Bekraudamas daiktus jis akies krašteliu pastebėjo ateinantį eilinį su dėže rankose. Norėdamas pasirodyti esąs svarbus, jis griebė telefoną. „Taip, generole Schwarzkopf, aš manau, tai nuostabus planas.“ Jis tęsė: „Aš jums pritariu. Ačiū, kad man paskambinote. Iki pasimatymo“. „Kuo galiu padėti?“ – paklausė jis eilinio. „Achhh, aš tik noriu sutaisyti telefoną“, – pasigirdo gana drovus atsakymas. Išdidumas skatina norą atrodyti svarbiais. Ir dar daugiau. Pasistenkime išsiaiškinti, kaip išdidumas atsiranda mūsų gyvenimuose, kad galėtume jį laiku pastebėti ir nugalėti Dievo Žodžiu. „Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė jus persijoti tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti“ “(Luko 22, 31–34). Petras negalėjo matyti priešo (šėtono). O mes niekuo nesiskiriame nuo Petro. Mes taip pat fiziškai negalime matyti šėtono. Mes galime matyti jo pasireiškimą, tačiau dvasinis pasaulis yra paslėptas nuo mūsų akių. Petras negalėjo matyti savojo ego, savo nuodėmės. Išdidumas verčia mus susikoncentruoti į save ir atitolina nuo Dievo.

Kaip sudominti moterį

pagal

Tai, apie ką jūs skaitysite čia, tikrai nesutelpa į kelių žodžių trumpą pavadinimą. Sutikę moterį, kuri idealiai ar bent jau iš dalies atitinka visus vyriškus reikalavimus, mes, vyrai, dažnai sutrinkame, mintyse iškeldami klausimą „Kuo aš galiu ją sudominti?“ Vieni į pagalbą išssyk pasitelkia pinigus, automobilio raktelius, kiti gi bando puikuotis sportišku kūnu ar įgimtu žavesiu. Tačiau ką daryti, jei dirbtinos meilės už BMW raktelius nenorite ir suprantate, kad herakliškomis kūno formomis galite traukti tik kūniškai? Atsakymas paprastas: Išmokite būti įdomiais! Pirma taisyklė – būkite dėmesingi. Moterims patinka, kai jas išklauso. O jei dar ir mokėsite patarti, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje, tai suteiks jums papildomų „pasitikėjimo taškų“ JOS akyse. Patarinėkite mandagiai ir kartu užtikrintai – atrodysite nuoširdus ir atviras. Visada būkite veiksmo sūkuryje. Aktyviai judėkite visomis gyvenimo kryptimis, naudokitės visomis jums suteikiamoms galimybėmis kiekvienoje gyvenimo srityje – nuo spontaniškų atostogų kelionių iki rizikingų, bet galų gale sėkmingų verslo sandėrių – tai suteiks „kaubojiško“ žavesio, o kartu ir gyvenimiškos patirties, kurios dėka moteris žiūrės į jus daug rimčiau. Formuokite tokį įspūdį nuo mažiausių smulkmenų ir trumpiausių frazių savo kalboje. Moteris turi suprasti, kad jūs išties gyvenate, o ne egzistuojate! Trečias įstatas – būkite lyderiais. Visi žinome, kad moterys nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia daryti sprendimų už kitus.

Leisk sau laimėti

pagal

Abejonės, dvejonės nuolat lydi kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną. Abejojame ar priėmėme teisingą sprendimą ar vis dėl to suklydome. Dvejojame priimti atrodytų svarbų sprendimą, bet nesusimąstome iš kur tas žinojimas jog šis sprendimas tikrai jau toks svarbus? Bandome nuspėti savo ateitį ir užmirštame jog mūsų ateitis ne dar vienas lošimas ir jos nereikia nuspėti – ją reikia sukurti. Aš pats nesu išskirtinis, man taip pat kyla abejonių ir dvejonių. Pastebėjau jog kuo daugiau veiki, kuri, darai tuo daugiau abejonių ir dvejonių kyla. Tai natūralu kaip nuolatinis poreikis gerti vandenį. Taip protas mūsų klausia ar tikrai einame tuo keliu, kuriuo norime eiti, leidžia pažvelgti plačiau ir pamatyti naujas mums atsivėrusias galimybes. Deja, dažnas interpretuojame proto patikrą klaidingai. Suprantame, tai kaip pareikalavimą nutraukti mūsų pradėtą darbą ar kaip būtiną posūkį sankryžoje. Jeigu kiekvienai abejonei ar dvejonei visada pirma pasakytume ne ir leistume sau susigyventi su esama dvejone, tai po kurio laiko suprastume kada iš tikrųjų reikia kažką keisti, nutraukti ar pasukti nauju keliu, o kada tai tik dar viena proto patikra. Pirmas impulsas, pirma mintis, tai mintis atėjusi iš pasąmonės, kuri formavosi ilgą laiką ir ji ateina nesąmoningai. Tik po to pasąmonės mintį toliau plėtoja mūsų sąmonė. Jeigu klausysime pasąmonės išsakytos pradinės minties, tai atitiks mūsų veiksmus, pažiūras, kurios yra susiformavusios iki šiol, tai praeitis, kuri nedavė tavo pageidaujamo rezultato.