Abejonės

Abejonės, dvejonės nuolat lydi kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną. Abejojame ar priėmėme teisingą sprendimą ar vis dėl to suklydome. Dvejojame priimti atrodytų svarbų sprendimą, bet nesusimąstome iš kur tas žinojimas jog šis sprendimas tikrai jau toks svarbus? Bandome nuspėti savo ateitį ir užmirštame jog mūsų ateitis ne dar vienas lošimas ir jos nereikia nuspėti – ją reikia sukurti. Aš pats nesu išskirtinis, man taip pat kyla abejonių ir dvejonių. Pastebėjau jog kuo daugiau veiki, kuri, darai tuo daugiau abejonių ir dvejonių kyla. Tai natūralu kaip nuolatinis poreikis gerti vandenį. Taip protas mūsų klausia ar tikrai einame tuo keliu, kuriuo norime eiti, leidžia pažvelgti plačiau ir pamatyti naujas mums atsivėrusias galimybes. Deja, dažnas interpretuojame proto patikrą klaidingai. Suprantame, tai kaip pareikalavimą nutraukti mūsų pradėtą darbą ar kaip būtiną posūkį sankryžoje. Jeigu kiekvienai abejonei ar dvejonei visada pirma pasakytume ne ir leistume sau susigyventi su esama dvejone, tai po kurio laiko suprastume kada iš tikrųjų reikia kažką keisti, nutraukti ar pasukti nauju keliu, o kada tai tik dar viena proto patikra. Pirmas impulsas, pirma mintis, tai mintis atėjusi iš pasąmonės, kuri formavosi ilgą laiką ir ji ateina nesąmoningai. Tik po to pasąmonės mintį toliau plėtoja mūsų sąmonė. Jeigu klausysime pasąmonės išsakytos pradinės minties, tai atitiks mūsų veiksmus, pažiūras, kurios yra susiformavusios iki šiol, tai praeitis, kuri nedavė tavo pageidaujamo rezultato.